Murano stiklas: stebuklas gimsta rankose

Nuostabus pagal savo charakteristikas Murano stiklas - plastiškiausia, lengviausiai formuojama šios medžiagos rūšis. Dėl jo sudėties formulės, kuri yra laikoma paslaptyje, dailininkai stiklapūčiai gali įgyvendinti net drąsiausias savo fantazijas, suteikdami gaminiams keisčiausias, neregėtas formas. O millefiori - taip vadinasi stiklo apdirbimo technika - išvertus iš italų kalbos reiškia „tūkstantis gėlių“, „gėlių pieva“. Todėl šimtmečiais šia technika kuriami Murano stiklo gaminiai buvo prilyginami brangenybėms ir iš pirmo žvilgsnio pažiūrėti dažnai primindavo juvelyrikoje naudojamus akmenis - agatą, serdoliką, chalcedoną.

Truputis istorijos

Dėl teisybės reikia pasakyti, kad millefiori atsirado ir buvo tobulinama Italijoje, tačiau pirmieji mozaikinį stiklą su gėlių raštais išrado ir pradėjo naudoti senovės egiptiečiai. Jau Aleksandrijos stiklo meistrai II a. pr.m.e. išmoko lydyti tokį nepaprastą stebuklą. Ir tik I a. pr.m.e. tą lydymo technologiją perėmė romėnai.

Murano stiklo, pavadinto pagal Murano salą, esančią prie Venecijos, populiarumo pikas -
XIII a. Būtent šioje saloje iš šios nepaprastos medžiagos tuo metu buvo pradėti gaminti nuostabūs stikliniai daiktai. O kelis ankstesnius amžius stiklo meistrai dirbo pačioje Venecijoje. Bet šios gamybos plėtra buvo tiesiogiai susijusi su ugnimi, o tai kėlė nuolatinių gaisrų pavojų, todėl Venecijos valdžia nutarė dirbtuves perkelti už miesto ribų, o vėliau - į atskirą salą. Nuo tada Murano sala ir tapo garsiojo Venecijos stiklo gamybos centru.

Tačiau Murano stikladirbystės istorijoje būta ne tik pakilimų, bet ir nuopuolių. XVIII a. Venecija, okupuota prancūzų kariuomenės, buvo priversta uždaryti stiklo cechus. Įdomu, kad tais laikais Murano stiklo pūtimo technika buvo laikoma griežčiausioje paslaptyje, už kurios išdavimą buvo negailestingai baudžiama mirtimi. Todėl šio unikalaus metodo subtilybės buvo žinomos tik nedaugeliui. Dėl šios priežasties senovinės technologijos labai greitai buvo pamirštos.

Stiklo gamybos atgimimas ir naujas suklestėjimas prasidėjo nuo XIX a. vidurio. Jo iniciatorius buvo advokatas iš Vičencos Antonijas Salviatis (Antonio Salviati). Jis Murano saloje įkūrė gamyklą, kuri pradėjo gaminti dirbinius pagal tradicines Venecijos receptūras. Ir jau nauji meistrai atgaivino stilių bei patobulino prarastąją technologiją. Iki XIX a. pabaigos visos mozaikinio stiklo gamybos paslaptys buvo atskleistos, ir gaminius millefiori technika pradėjo kurti ne tik italai. Pirmieji patirtį perėmė anglai ir prancūzai, o vėliau millefiori išpopuliarėjo ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.

Šis tas apie technologiją

Kad ir kiek stiklo gamybos automatizacijos procesas šiais laikais būtų pažengęs į priekį, Murano auksarankiai, kaip ir anksčiau, savo unikalius kūrinius gamina rankiniu būdu. Ir tik tie kūriniai, sukurti meistro rankomis, iš tiesų perteikia Murano stikladirbystės meno dvasią. Beje, italai meistrai iki šiol unikalius gaminius išpučia burna. Pakaitinęs stiklo masę, meistras jos pritraukia į specialų vamzdelį su kandikliu viename gale ir antgaliu stiklui paimti kitame (įdomiausia, kad per du tūkstančius metų šis prietaisas iš esmės nepakito). Pritraukęs skysto stiklo į vamzdelį, meistras išpučia stiklo burbulą, kuris ore pradeda formuotis į tam tikros apimties daiktą, o jo forma koreguojama specialiais įrankiais. Turbūt neverta nė pasakoti, kokia turi būti meistro stiklapūčio plaučių jėga ir kokios stiprios turi būti jo rankos, jau nekalbant apie menininko talentą.

Pati millefiori kūrimo technologija apima stiklo strypelių, kurių centre susidaro spalvotas piešinys, išryškėjantis pjūvyje, išpūtimą ir ištempimą. Jie kuriami ant šerdies sluoksniuojant stiklo siūlus, kaitinami krosnyje iki lanksčios būsenos ir ištempiamas į plonus ilgus strypelius. Taip piešinys susispaudžia, sumažėja, tapdamas praktiškai filigranišku. Atvėsę ilgi strypeliai pjaustomi ir, sujungus į pluoštelius, vėl kaitinami bei ištempiami į vieną ilgą strypą. Ir taip, kol meistras bus patenkintas pjūvyje susidariusiu piešiniu. Po to strypas supjaustomas į mažas, iki 6 mm pločio, plokšteles. Tokios plokštelės, kuri vadinasi „murina“, pjūvyje matyti nepaprastai gražus piešinys - gėlės, rombo, žiedelio, širdelės formos. Daugybe tokių plokštelių ir papuošiamas įkaitintas stiklo indas, kuris, tinkamai apdorotas, tampa panašus į gėlių pievą.

Tradiciniai millefiori - tai mozaikiniai ornamentai, sudėlioti iš atskirų elementų - „murinų“, kurių pagaminimas yra nepaprastai sudėtingas, daug darbo reikalaujantis procesas. Tačiau iš jų surinkti šedevrai yra to verti.

Nepaisant to, kad apie šį unikalų metodą mūsų laikais žino daugelis, šedevrus, kaip ir anksčiau, kuria tik vienetai. Kadangi ši technika meistrams suteikia galimybę į savo kūrinius įjungti smulkiausių detalių, ypač talentingi auksarankiai stiklo pjūviuose net kuria garsių dailininkų paveikslų reprodukcijas. Tokiais unikaliais darbais pasižymi amerikietis dailininkas Lorenas Stampas (Loren Stump). Būtent iš Murano stiklo jis kuria nuostabius miniatiūrinius paveikslus: portretus, peizažus ir net siužetinių drobių mini kopijas. Jo meistriškumas žiūrovus tiesiog sukrečia.

Nuostabiai atrodo ir iš Murano stiklo pagaminti juvelyriniai dirbiniai: stambūs kulonai ir bižuterija, žiedai, apyrankės, segės, auskarai, smeigtukai, džiuginantys akį ir teikiantys estetinį pasitenkinimą.

Maža to, šiuolaikiniai meistrai - dailininkai nuėjo dar toliau. Šią techniką jie meistriškai pritaikė polimeriniam moliui, parafino vaškui ir kitoms šiuolaikinėms medžiagoms. Kadangi jos yra gana lanksčios ir plastiškos, jas galima kaitinti ir derinti, jos naudojamos kuriant millefiori.

Murano stiklo rūšių, kaip ir jo gaminimo būdų, įvairovė yra didžiulė: mozaikinis, avantiūrino, filigraninis, skaidrus, matinis, chalcedoninis... Visos šios rūšys su skirtinga struktūra, faktūra, paskirtimi naudojamos kuriant vieningo, lengvai atpažįstamo, per šimtmečius ištobulinto unikalaus venecijietiško stiliaus grožybes.