Pasakų būtybės, apsilankančios per Kalėdas

Tio de Nadalis

Ispanijoje ir Andoroje prieš šventes namuose pasirodo kalėdinė pliauska. Tai trumpas nestoras rąstigalis su dviem ar keturiomis kojytėmis ir skerspjūvyje nupieštu besišypsančiu veideliu. Kad pliauska nešaltų, ji yra pridengiama pledu.

Katalonijoje Tio de Nadalis arba tiesiog Tio paprastai yra papuošiamas tradiciniu galvos apdangalu - baretina. Pliauska namuose pasirodo gruodžio 8 dieną ir paskui dvi savaites yra maitinama vaisiais arba duona. Per Kūčias pliauska yra mušama lazdomis, dainuojant dainas, kuriose iš Tio reikalaujama dovanų. Šis ritualas pirmiausia yra skirtas vaikams. Tėvai išsiunčia juos iš kambario ir po pledu pakiša saldumynų ir visokių niekučių. Tai nėra tikrosios Kalėdų dovanos, greičiau suvenyrai, kurie turi padėti sukurti šventinę nuotaiką. Vaikai juos pasidalina.

Karakondžulas

Karakondžulai, arba kalėdiniai demonai, bastosi po Balkanus nuo gruodžio 25-osios iki sausio 6-osios. Paprastai tos būtybės yra vaizduojamos tamsios ir plaukuotos, o kai kurios jų kūno dalys - tai gyvūnų galūnės.

Karakondžulai išlipa ant Žemės paviršiaus prieš Kalėdas ir rezga pinkles žmonėms. Likusį laiką jie gyvena po žeme. Pagal padavimą, jie visus metus pjauna Pasaulio medį: kai jiems pavyks darbą baigti, šis nuvirs kartu su Žeme. Bet kiekvienais metais, kai ateina Kalėdos, karakondžulai meta savo darbą, kad paišdykautų Žemės paviršiuje, o nusileidę atgal, po žeme, pamato, kad medis spėjo užgyti, todėl jiems tenka pradėti viską iš pradžių.

Juodasis Pitas

Belgijoje ir Nyderlanduose Kalėdų senelį Sinterklasą lydi Juodasis Pitas. Pirmą kartą jis pasirodė XIX a. parašytoje knygoje „Šventasis Mikalojus ir jo tarnas". Joje pasakojama paie tai, kad Sinterklasas ir jo padėjėjai gyvena Ispanijoje, bet lapkričio viduryje atplaukia į Olandiją ir Flandriją. Juodasis Pitas - Kalėdų Senelio tarnas, jis padeda jam ir dalinti dovanas. O neklaužados vaikai iš jo gauna tik anglies gabalėlių.

Juoduoju tarnas vadinamas dėl odos spalvos, kuri aiškinama tuo, kad Pitas yra kilęs iš Afrikos, arba kad jis išsitepliojo suodžiais, lįsdamas į namus per kaminus. Paprastai jis vaizduojamas tamsaus veido, su ryškiai raudonomis lūpomis, garbanotais plaukais ir auksiniais žiedais ausyse, o vilki jis VI a. ispanų tarno kostiumą. Senovinėse iliustracijose Sinterklasą dažnai lydi keli Juodieji Pitai.

Įdomu, kad pastaruoju metu Kalėdų Senelio tarno išvaizda Nyderlanduose tapo audringų diskusijų objektu: kai kam atrodo, kad šis įvaizdis yra rasistinis ir diskriminuojantis afrikietiškos kilmės šalies gyventojus.

Jevlės ožys

Tradicija Švedijos Jevlės miesto centre statyti didžiulį šiaudinį ožį gyvuoja nuo 1966 metų. Skandinavų šalyse šis gyvūnas simbolizuoja Kalėdas: ilgą laiką būtent Kalėdų ožys Julebukas nešiodavo dovanas per šventes. XIX a. gyventojai dar persirenginėdavo ožiais, bet po truputį ši tradicija nunyko. Dabar dovanas neša Kalėdų Senelis. O Jevlės ožys tapo miesto istorijos dalimi, nes jį nuolatos bandoma sudeginti. Piktadariai įsigudrina padegti šiaudinę skulptūrą, nepaisydami užtvarų ir specialiai įrengtos apsaugos. Praėjusių metų duomenimis, ožį bandyta vienaip ar kitaip sunaikinti jau 37 kartus.

Befana

Raganą Befaną galima sutikti Italijoje sausio 5 ir 6 dienomis. Kaip ir visos raganos, Befana skraido ant šluotos. Atskridusi naktį, ji sudėlioja dovanas į kalėdines kojines, todėl ant jos pečių - nemažas maišas. Sakoma, į ją negalima žiūrėti, kitaip smalsuolius ragana gali aplupti šluota. Toks prietaras sugalvotas tam, kad naktį vaikai liktų lovose.

Italai Befanai palieka vyno ir vaišių, o nepaklusnūs vaikai gauna tik angliukų. Būtent todėl Italijoje pardavinėjami anglis primenantys dideli tamsios spalvos cukraus gabalai, kurių praktiškai neįmanoma valgyti dėl kietumo ir didumo. Kai kur Befana yra laikoma pikta ragana, todėl miesto centre statoma jos skulptūra, kuri šventėms baigiantis yra sudeginama. Dauguma šaltinių tvirtina, kad Befanos mitas siekia
XIII a. Yra keletas legendos apie Befaną versijų. Populiariausia iš jų: kad Befana nespėjo surasti Kūdikėlio Jėzaus jam ką tik gimus, todėl yra pasmerkta amžinai jo ieškoti tarp kitų vaikų, pakeliui apdalydama juos dovanomis.

Caganer

Portugalijoje, Pietų Italijoje ir kai kuriose Ispanijos srityse kalėdinio šurmulio dalis yra spalvinga tupinčio žmogaus su nusmauktomis kelnėmis figūrėlė. Anksčiau caganer buvo vaizduojamas su tradicine valstiečių apranga, bet mūsų dienomis tokių figūrėlių prototipais tampa garsūs politikai, artistai, sportininkai ir šou verslo žvaigždės. Besituštinanti figūrėlė simbolizuoja gamtoje vykstančią medžiagų apytaką bei fizinę sveikatą. Per Kalėdas caganer dažnai slepiamas namuose, o svečiai turi jo ieškoti. Radusiam figūrėlę žadama, kad kitus metus jį lydės sėkmė. Įdomu, kad bažnyčia pakančiai žiūri į šį paprotį, kuris minėtuose regionuose iki šiol yra nepaprastai populiarus. Pavyzdžiui, 2005 m. Barselonos valdžia neįtraukė caganer į oficialių Kalėdų simbolių skaičių, nes žmogus su nusmauktomis kelnėmis jiems pasirodė greičiau netinkamo elgesio pavyzdys. Miesto gyventojai tai įvertino kaip kataloniškų tradicijų atsisakymą, ir kitais metais valdžia buvo priversta pakeisti sprendimą.

Palšas arklys

Velse (D.Britanija) nuo Kalėdų iki sausio pabaigos gatvėje galima sutikti šventinę eiseną, kuriai vadovauja Palšas arklys. Jį vaidinantis vienas iš procesijos dalyvių užsimeta platų baltą drabužį, o į rankas pasiima lazdą su arklio kaukole. Palšo arklio uždavinys - gąsdinti vietos gyventojus, kaukšint žandikauliais. Be to, arklys ir kiti eitynių dalyviai rengia dainų ir eilėraščių konkursus, kuriuose varžosi su namų, į kuriuos užsuka, gyventojais. Galiausiai arklys ir jo palydovai yra kviečiami į vidų ir vaišinami, o atsidėkodami eisenos dalyviai linksmina šeimininkus dainomis ir šokiais.

Krampusas

Krampusas - dar vienas šv.Mikalojaus palydovas, kuris su savo šeimininku ateina pas vaikus gruodžio 6-osios naktį. Tik, kitaip kaip pats šv.Mikalojus, kuris apdovanoja tuos, kurie gerai elgėsi, Krampusas baudžia nepaklusnius vaikus. Išvaizda jis primena velnią, nes yra su ragais, skeltomis kanopomis ir baisiu ilgu liežuviu. Vaikai neretai yra gąsdinami tuo, kad neklaužadas jis išsineš, mat Krampusas turi maišą arba dėžę. Be to, Krampusas dažnai vaizduojamas su rykštėmis arba vytiniu, iš kurių galima aiškiai suprasti, kaip yra baudžiami nepaklusnieji. Krampusu tikima Pietų Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, Lichtenšteine, Slovakijoje, Slovėnijoje, kai kuriuose Kroatijos regionuose ir Šiaurės Italijoje. Tose šalyse prieš Kalėdas dažnai rengiamos šventinės eitynės, daugelis gyventojų persirengia Krampusu. Tokį kostiumą sudaro avies ar ožkos kailio apsiaustas, medinė kaukė su ragais, diržas su skambaliukais, uodega, grandinė ir maišas.

Joulio katinas

Joulio, t.y. Kalėdų, katinas gyvena Islandijoje ir yra susijęs su keltų žiemos saulėgrįžos švente, kuri pagal laiką sutampa su Kalėdomis, todėl ir mūsų dienomis tapo viena iš kalėdinių tradicijų. Pasak legendos, didžiulis piktas juodas katinas gyvena ledo oloje, bet prieš žiemos šventes ateina į gyvenvietes ir kaimus. Jis apeina namus, ieškodamas tinginių, kurie neįsigijo naujų vilnonių drabužių, ir juos suėda. Legenda apie Joulio katiną kadaise turėjo paskatinti ne itin uolius darbininkus ir vaikus iki Kalėdų baigti apdoroti rudenį nukirptą avių vilną ir apsirūpinti naujais vilnoniais drabužiais. Islandai ir šiandien prieš Kalėdas būtinai stengiasi atnaujinti savo garderobą.