Ryškiausi socialinės psichologijos eksperimentai

Zefyro testas

Šis eksperimentas - iš visų čia minimų - nekalčiausias ir iš truputį kitokios tyrimų srities, bet verta pradėti nuo jo. Pirma, tai yra socialinės psichologijos klasika, o antra, čia kalbama apie valios jėgos išbandymą, nes būtent nuo valios priklauso gebėjimas atsispirti daugumos nuomonei.

Testų, pavadintų „zefyriniais", serija buvo atliekama 7-ojo deš. pabaigoje ir 8-ojo deš. pradžioje. Amerikietis psichologas Volteris Mišelis (Walter Mischel) norėjo išsiaiškinti, nuo kokio amžiaus žmogus įgyja gebėjimą laukti ir aukoti mažesnį malonumą dėl didesnio. Eksperimente dalyvavę 4-6 metų vaikai galėjo rinktis vaišes: zefyrą, sausainį ar riestainį. Vaikas galėjo jį suvalgyti iškart, bet būdavo įspėjamas: jeigu palauks, skanėstų gaus daugiau, vietoj vieno zefyro - du.

Paskui vaikas būdavo 15 min. paliekamas vienas ir stebimas. Vaikai elgėsi įvairiai: vieni užsimerkdavo ar nusisukdavo, kad nematytų skanėsto, kiti barbendavo į stalą, lyg niekur nieko žaisdavo su zefyru, o kai kas jį iškart suvalgydavo. Pastarųjų buvo daugiausia. Tik trečdalis dalyvavusiųjų bandymuose (iš daugiau kaip 600) pademonstravo valingumą ir sulaukė dvigubų vaišių.

Volteris Mišelis su kolegomis domėjosi tolesniu eksperimento dalyvių likimu. Paaiškėjo, kad dauguma vaikų, pajėgusių sulaukti dvigubo apdovanojimo, gyvenime nemažai pasiekė - įgijo kokybiškesnį išsilavinimą ir aukštai užkopė socialiniais laiptais. Todėl paprastai manoma, kad tai, kaip vaikas atlieka „zefyro testą", rodo jo būsimą sėkmę. Atsiranda tėvų, kurie net atlieka šį eksperimentą su savo vaikais. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad prieš porą metų buvo suabejota pačia šio tyrimo koncepcija. Niujorko ir Kalifornijos universitetų specialistai nustatė, kad vaiko gebėjimas sulaukti antro zefyro labiausiai priklauso nuo jo socialinės ir ekonominės aplinkos. Kitaip tariant, vaikams, kurių tėvai geriau uždirba, yra lengviau atidėti malonumą. Jie žino, kad suaugusieji jų nepamirš, juk namų „sandėliai" visada yra pilni. Vaikams iš neturtingų šeimų yra sunkiau: šiandien skanėstų yra, rytoj gali nebūti. Todėl antrojo zefyro geriau nelaukti, nes dar ir pirmąjį kas nors atims.

Stenlio Milgremo „paklusnumas"

Stanfordo kalėjimo eksperimentas vyko 1971 m. Dalyviams buvo pasiūlyta dvi savaites pažaisti „kalėjimą", ir jie buvo suskirstyti į „prižiūrėtojus" ir „kalinius". Tačiau eksperimento dalyvių elgesys greitai tapo nekontroliuojamas: pasireiškė asmenybės deformacijos ir sutrikimai, o kai kurie „prižiūrėtojai" taip įsijautė į sadistų vaidmenis, kad apgailestavo eksperimentą nutraukus anksčiau laiko. Jis buvo sustabdytas 6-ąją dieną.

Ne mažiau stebėtini buvo ir eksperimento „paklusnumas", daugiau žinomo kaip „Milgremo eksperimentas", rezultatai. Socialinis psichologas Stenlis Milgremas (Stanley Milgram) iš Jeilio universiteto tyrė paklusnumo autoritetui problemą (jis taip pat yra garsiosios „šešių rankos paspaudimų" teorijos autorius) ir 1963 m. atliko tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti, kiek kančių žmogus gali sukelti kitam, niekuo nekaltam žmogui, jei tai įeina į jo darbines pareigas?

Bandyme dalyvavo eksperimentuotojas, dalyvis ir aktorius, vaidinęs antrą bandymo dalyvį, kuriam buvo skiriamas „mokinio" vaidmuo: jis gretimame kambaryjes būdavo diržais pririšamas prie kėdės, o prie jo rankų pritaisomi elektrodai. Pagrindinis bandomasis asmuo „mokytojas" būdavo sodinamas prie valdymo pulto ir jam pranešama, kad eksperimento tikslas - tirti skausmo poveikį atminčiai. Jis turėdavo „mokiniui" skaityti žodžius, kuriuos šis turėjo įsiminti, ir paskui tikrinti, ar gerai įsiminė ir už klaidą bausti elektros srovės smūgiu, kurio stiprumas didėjo su kiekviena klaida. Suprantama, jokia srovė nebuvo leidžiama: „elektros kėdė" buvo imitacija, o valdymo pultas - taip pat, nors pagamintas labai tikroviškai. Vargšas „mokinys", elektra neva purtomas aktorius, stengdavosi iš visų jėgų - krūpčiojo, rėkė, vaizdavo kenčiąs ir daužė į sieną. Kad įsivaizduotų, koks skausmas laukia „mokinio", prieš eksperimentui prasidedant „mokytojui" būdavo leidžiama išbandyti, kaip jaučiasi žmogus, gavęs silpną elektros smūgį. Paprastai 45 voltų iškrova būdavo apibūdinama kaip nemaloni. Paskui prasidėdavo pats eksperimentas, kurio metu „mokinys" specialiai darydavo daug klaidų, o „mokytojas" turėdavo jį bausti, spausdamas mygtukus nuo 15 iki 450 voltų (ant šio buvo užrašyta „Pavojinga: beveik nepakeliamas smūgis") Tam tikrą akimirką „mokinys" prašydavo nutraukti bandymą ir jį paleisti, skųsdamasis širdies skausmais, bet eksperimento vadovas neleisdavo, tvirtindamas: „Būtina tęsti."

Organizatoriai neabejojo, kad niekas nepasieks 450 voltų ribos. Iš anksto apklausti psichiatrai tvirtino: tokių bus ne daugiau kaip 1 proc. Tikrovėje pasirodė, kad per 50 proc. bandymo dalyvių atsisakė pasigailėti „mokinio", elektros smūgių galingumą didindami iki maksimalaus. Jie klusniai vykdydavo instruktoriaus nurodymus, suprasdami, kad verčia kitą dalyvį kentėti.

Stenlis Milgremas padarė išvadą: „normalus" žmogus, paklusdamas „autoriteto" nurodymams, gali padaryti bet ką. Jis lengvai paklūsta aplinkos taisyklėms ir joje nustatytai socialinei hierarchijai, o save vertina kaip instrumentą svetimai valiai vykdyti, neprisiimdamas jokios atsakomybės už savo veiksmus. Vėliau S.Milgremo eksperimentas buvo ne kartą kartojamas įvairiose šalyse. Rezultatas visada būdavo toks pat.

„Trečioji banga"

Klausimas, kilęs S.Milgremui ir kitiems tyrinėtojams, buvo susijęs su Antrojo pasaulinio karo realijomis. Kodėl milijonai vokiečių, vienos labiausiai išsilavinusių ir kultūringų tautų atstovų, pasidavė Trečiojo reicho propagandos mašinai ir pasirodė galintys vykdyti žvėriškos prievartos aktus?

Tai domino ne tik psichologus, bet ir paprastų mokyklų paprastus mokytojus. Tarp jų - ir Roną Džonsą (Ron Jones), 1967 m. dėsčiusį istoriją Kalifornijos Palo Alto miestelio gimnazijoje. Vieno mokinio paklaustas, kaip Vokietijos gyventojai galėjo taikstytis su žmonių masinėmis žudynėmis, koncentracijos stovyklomis ir kitokiomis baisybėmis, R.Džonsas nutarė klasėje atlikti eksperimentą, kurį pavadino „pratybomis".

Pirmadienį jis įtikinamai paaiškino mokiniams, kokia svarbi žmonėms yra drausmė ir pasiūlė atlikti keletą pratimų (kaip „teisingai" sėdėti, kaip tyliai įeiti į klasę ir t.t.). Keista, bet mokiniams tai patiko ir jie noriai vykdė net autoritariškai skambančius nurodymus.

Antradienį mokytojas jiems pradėjo aiškinti apie bendrystės jėgą. Jie sugalvojo ir išmoko devizą, o paskui ir pasisveikinimo gestą. Ronas jį pavadino „Trečiosios bangos" saliutavimu ir paragino susitikus taip sveikintis. Trečiadienį prie jų prisijungė kitų klasių mokiniai, R.Džonsas pradėjo dalinti nario bilietus, pasiskyrė asmens sargybinį ir pateikė vaikams daug visokių užduočių: parengti „Trečiosios bangos" vėliavos projektą, užverbuoti mokinius iš gretimos mokyklos, pranešti apie tuos, kas nepklūsta taisyklėms. Dienai baigiantis judėjimas išaugo iki 200 narių.

Ketvirtadienį pedagogas paaiškino moksleiviams apie pasididžiavimo jėgą ir papasakojo, kad jų judėjimas - slaptos vyriausybės programos dalis, o jos tikslas - atrinkti geriausius vaikus. Visoje šalyje jau esą įsteigti „Trečiosios bangos" skyriai, o rytoj vidurdienį judėjimo lyderis kalbės per televiziją.

Penktadienio vidurdienį 200 mokinių, susigrūdę auditorijoje, laukė televizijos transliacijos. Bet ekranas buvo tuščias. Truputį palaukęs, R.Džonsas paleido Trečiojo reicho kino kronikos įrašą. Kai jis įjungė šviesą, salėje buvo tylu, o jo „asmens sargybinis" verkė. „Nėra jokio nacionalinio judėjimo „Trečioji banga", - pasakė Džonsas. - Jūs buvote išnaudojami, jumis buvo manipuliuojama. Pasirodo, jūs nė kiek ne geresni už tuos nacistinės Vokietijos laikų vokiečius."

Žydraakiai ir rudaakiai

Maždaug tais pačiais metais, kaip ir R.Džonsas, mokytoja iš Ajovos Džeinė Eliot (Jane Elliott) sumanė trečios klasės mokiniams išaiškinti rasizmo esmę. Tai vyko 1968-aisiais, iškart po Martino Liuterio Kingo nužudymo. Juodaodžių Ajovoje tuomet buvo mažai, Dž.Eliot klasėje jų nebuvo visai, todėl ji sugalvojo eksperimentą, kurio uždavinys buvo parodyti vaikams, ką reiškia būti mažuma. Dž.Eliot pasinaudojo akių spalva. Iš pradžių mėlynakius vaikus ji apibūdino kaip pranašesnę grupę, o rudaakius - kaip antrarūšę mažumą. Mėlynakiai gavo privilegijų: vietas pirmuosiuose suoluose, didesnes porcijas pietums, leidimą eiti į žaidimų kambarį, papildomas 5 pertraukos minutes. Gerti jiems teko iš skirtingų fontanėlių, bendrauti tik tarpusavyje. Be to, mokytoja nuolatos bausdavo rudaakius dėl smulkmenų. Netrukus „viršesnės" grupės atstovai į „mažumą" pradėjo žiūrėti iš aukšto ir net su antipatija. Jų pažangumas pagerėjo. O antrosios grupės elgesys taip pat pasikeitė: vaikai tapo baikštūs, pradėjo blogiau mokytis. Po savaitės Dž.Eliot grupes sukeitė vietomis ir situacija pasikartojo, tik atvirkščiai: dabar rudaakiai engė mėlynakius, o jų išpuoliai buvo panašūs į tuos, kuriuos patyrė patys.

Pranešusi, kad eksperimentas yra baigtas, Džein paprašė mokinių aprašyti savo pergyvenimus. Vėliau šią istoriją nusigriebė Amerikos spauda ir mokytoja buvo pakviesta į TV šou. Jai papasakojus apie eksperimentą, į studiją pasipylė skambučiai, daugiausia neigiami. O vienas žiūrovas pasipiktino: „Kaip jūs drįsote taip eksperimentuoti su baltųjų vaikais? Juodaodžiai nuo mažumės yra pratę prie tokio požiūrio į save, o baltiesiems tai gali padaryti didžiulę psichologinę žalą."