16 nuotr.Šiais laikais, kai sienų tarp šalių mažėja, visgi dar lieka ypač uždarų valstybių, jose svetimšaliai beveik nesilanko. Viena jų - savita ir specifinė komunistinė Šiaurės Korėja, kurioje turėjo progos pasisvečiuoti mūsų tautietis iš Klaipėdos Aurimas Mockus.
Antrą kartą nevažiuočiau
Pasidomėjus, kokį įspūdį paliko Šiaurės Korėja, A.Mockus iškart atsakė, kad vieną kartą pamatyti ją verta, tačiau antrą kartą važiuotų nebent po Korėjų susivienijimo.
„Nes kiek galima žiūrėti į tą 20 mln. gyventojų turinčioje šalyje tvyrantį skurdą, atmiežtą absurdo doze. Nepaisant to, kad mumis nuo pat kelionės pradžios iki pabaigos rūpinosi dvi gidės ir vedė tik ten, kur galima, visi puikiai supratome, kad už „fasadinės“ miestų pusės ir aukštų tvorų vyksta visai kitoks gyvenimas, negu stengiamasi parodyti užsieniečiams“, - pastebėjimais dalinosi pašnekovas.
Pasak jo, sostinėje Pchenjane kiek daugiau tvarkos, negu aplankytuose Kesonge ar Vonsane, tačiau šalies ir jos gyventojų problemos yra akivaizdžios.
„Gatvėse labai mažai automobilių. Žmonės prie jų nepratę, tad tiek pėstieji, tiek dviratininkai juda be jokių taisyklių, net nesusimąstydami apie transporto keliamą pavojų.
Uždara šalis negali pasigirti energijos ištekliais, tad per visą savaitės kelionę matėme tik dvi degalines, kuriose benzinas pardavinėjamas... kilogramais. Ir tai turbūt tik išskirtiniams asmenims, kurie sau gali leisti turėti net „Lexus“ ar „Mercedes-Benz“. Paradoksas, tačiau keletą tokių prabangių automobilių šalies sostinėje teko matyti.
Dar įsiminė, kad tik vienas kitas korėjietis turi mobilų telefoną. Kita vertus, tai buvo naudinga mums, turistams, nes galėjome slapta įamžinti ir tai, ko nebuvo galima. Tarkim - malkomis kūrenamus kariškių sunkvežimius. Nes šiaip nei kariškių, nei statybų, kurios irgi dažniausiai patikimos armijai, nei apleistų pastatų fotografuoti ir filmuoti negalima. O ir nelabai yra kam - vietiniai ir taip viską žino, o turistų šalyje - tik vienas kitas. Per savaitę kelis sutikome cirke ir teatre.“
Įsiminė mūsų tautiečiui ir griežtas draudimas bendrauti su vietos gyventojais.
„Su mus lydinčiomis „gidėmis“ kalbėtis galėjome į valias, tačiau užkalbinti praeivį gatvėje ar bare - be variantų. Išimties tvarka leido nusifotografuoti su vestuvininkais ir viskas, o apie pokalbį „prie bokalo“, nors patys korėjiečiai mėgsta alubarius ir dažnai ten lankosi, buvo galima pamiršti. Įdomi detalė - keliuose baruose, į kuriuos mus visgi nuvežė, turistams alus kainavo po 3 eurus, o štai vietiniai du bokalus alaus ir 450 g ryžių galėdavo užsidirbti. Tas faktas, kad atsiskaitoma maistu, leidžia spėti, jog šalyje trūksta ne tik pinigų, bet ir maisto. Arba jis tiesiog yra per brangus, nes mėsą perkančių korėjiečių matyti taip ir neteko. Užtat teko lankytis parduotuvėje, kur kainos prasideda nuo 1000 eurų ir matyti batus iš gyvatės odos už 12 000 eurų. Tik nelabai aišku, kas tokius čia galėtų pirkti“, - įspūdžiais dalinosi Aurimas.
Patogumai - pagal planą
Turistai dar prieš atvykdami į šalį buvo informuoti, kad viskas, įskaitant ir paprastą išvyką į parduotuvę, vyks pagal griežtą planą.
„Apie savarankišką pasivaikščiojimą net minčių nebuvo, tačiau ir planavimas ne visada pavykdavo. Taip Vonsane vietoj paplūdimio aplankėme... pionierių stovyklą, kurioje be sudievinto tautos vado paminklo daugiau nieko nebuvo“, - išvykos niuansus prisiminė klaipėdietis.
Vado kultas šalyje - atskira tema. Korėjiečiai ne tik cituoja visus buvusius ir esamus partijos lyderius, bet ir bet kokia proga stato jiems paminklus, kabina plakatus ar memorialines lentas, o vado paveikslas turi kabėti ir eilinio mirtingojo namuose.
Aurimas spėliojo, kad elektra paprastiems gyventojams taip pat jungiama pagal iš anksto paruoštą planą, nes šalis turi tik vieną hidroelektrinę, o centrinio šildymo sistemos Šiaurės Korėja išvis neturi: „Miestuose, kiek teko pastebėti, apšviečiamos tik kelios gatvės ir valstybiniai pastatai. Paprasti žmonės tiesiai ant namų montuoja saulės baterijas ir kovoti su tamsa mėgina savarankiškai. Buitiniam naudojimui tokio elektros kiekio gal ir užtenka, tačiau gerai apšviestų kambarių, mirgančių televizorių ekranų languose nepastebėjome.“
Turistams iš Lietuvos įsiminė ir pirmą vakarą aiškiai juntamas dūmų kvapas.
„Leidomės nuo monumento į miestą ir pasijautė aiškus dūmų kvapas. Pasiteiravus, iš kur jis, „gidės“ kažką numykė apie gaisrą, tačiau netrukus pastebėjome, kad iš dažno namuko stogo kyšo kaminas ir net viešbučiuose nėra radiatorių - čia patalpas šildo kondicionieriai“, - Korėjos specifiką atskleidė keliautojas.
Pasak jo, nemažai klausimų kilo ir dėl kitų patogumų. Tarkim, jeigu vanduo užsienio turistams į viešbučius tiekiamas tik šiems paprašius, tai kaip gyvena vietiniai? Pastariesiems net vedybos rekomenduojamos pagal „grafiką“: vyrams - tarp 26 ir 38 metų, moterims - tarp 24 ir 28-erių, o lytiniai santykiai - tik sukūrus šeimą.
Kontrastų šalis
Nepaisant to, kad žmonės neturi automobilių ir mobilių telefonų, o ryžių laukus ar medvilnės plantacijas tenka apdirbti rankomis, Šiaurės Korėja nustebino švara ir tvarka. Netgi pakelės idealiai išvalytos.
„Nors akivaizdu, kad prabanga daugeliui yra svetima, elgetaujančių gatvėje matyti neteko - visi ką nors dirba. Visgi daugiausia žmonių nori tapti kariškiais. Šalis vadovaujasi „SONGUN“ (viskas armijai) filosofija. Matytas skurdas ir visuotinis absurdas - jų nepriklausomybės, kurią gina armija, kaina. Todėl pirmiausia aprūpinami kariškiai, o jau tuomet - visi kiti. Jeigu jiems kas lieka“, - sakė klaipėdietis.
Dabartinės sistemos kultas yra taip išplitęs, kad net didžiausio ir seniausio Pchenjano regione budistų vienuolyno sienas puošę užrašai, vadovybės nurodymu, buvo cenzūruojami. Planuoja šiauriečiai nugriauti ir „ideologiškai netinkamą“, dabartiniam šalies vadui užkliuvusį Pietų Korėjos statytą kalnų kurortą netoli Vonsano. Esą komunistinė Korėja pastatys didesnį ir geresnį. Bet, tarkim, korėjiečiai gali pasidžiaugti, kad pas juos ideali kriminogeninė situacija, nes tokių nusikaltėlių tiesiog nėra.
„Šalis negaili pinigų gigantiškoms statyboms. Nebaigtas dangoraižis Pchenjano centre seniai visiems žinomas, tačiau šiauriečiai didžiuojasi ir 11 m aukštesne už Paryžiaus triumfo arka, didžiausiu pasaulyje stadionu, talpinančių 150 tūkst. žmonių ar 100 metrų gylyje nutiestu metro. Aišku, visa tai pastatyta tų pačių korėjiečių sąskaita, tačiau gal jiems, nemačiusiems kitokio gyvenimo ir žinantiems, kad draugai yra tik Kinija ir Rusija, taip tinka?“- spėliojo Aurimas, per visą viešnagės laiką taip ir negavęs progos gyvai pasikalbėti su eiliniu Šiaurės Korėjos gyventoju.
