4 nuotr.Nors esame pratę manyti, kad tikėti prietarais buvo senųjų kartų reikalas, ir šiandien galite sutikti labai prietaringų žmonių. Pasak ekspertų, prietaringumas žmonėms buvo ir yra patogus, nes tarsi mistiniai ženklai, o ne jūs patys atsakingi už savo gyvenimą.
Prietarai neturi jokio loginio paaiškinimo
Etnologė Nijolė Marcinkevičienė sako, kad tikėjimai - seni kaip pasaulis, nes žmogus, kad ir įtikėjęs Dievu (Dievybėmis) kartais jo pagalba suabejoja ir pats imasi tam tikrų veiksmų.
„Tai iš bejėgiškumo, iš noro viską išbandyti, kad savo šeimos gyvenimą bent kiek nukreiptų į geresnę pusę, išvengtų nemalonumų. Žmogus visais laikais troško nuspėti savo ateitį, tiek pačią artimiausią, tiek ilgesniame gyvenimo laikotarpyje ir tam pasitelkia tam tikras priemones. Pavyzdžiui, skaičiuoja gegutės kukavimą - kiek metų liko gyventi, po Kūčių vakarienės merginos apglėbia tvorą, kad sužinotų, ar ateinančiais metais susiras porą.
Pasak etnologės, šiuose spėjimuose galima atrasti tam tikrą paaiškinimą. Juk tikėjimai, spėjimai tarsi apramina, psichologiškai paruošia žmogų pasitikti nelaimes. „Taigi tikėjimus žmonės sugalvojo, kad šiek tiek palengvintų savo dalią ar bent jau įsivaizduotų, kad vienaip ar kitaip pasielgdamas, išskaitydamas buitiniuose (ar ir simboliniuose) daiktuose, gyvūnų elgesyje tam tikrus pranašiškus ženklus geriau pasijaus.
„Prietarai - tikėjimai, neturintys jokio loginio paaiškinimo. Pavyzdžiui, beldimas į medį, kad ko nors neatsitiktų, kaip ir ką nors pamiršus, pasižiūrima į veidrodį, kad neatsitiktų nelaimė... Bet kai kurie prietarai paaiškinami, pavyzdžiui, juoda katė - asocijuojasi su įsivaizduojamo velnio ar kokios kitos piktos jėgos spalva. Be to, mūsų tradicinėje kultūroje katė nelaikyta žmogaus draugu. Kaip ir tikėjimai, prietarai - tam tikras perspėjimas bent jau psichologiškai pasiruošti galimiems nemalonumams ar bandyti jų išvengti“, - aiškino N.Marcinkevičienė.
Prietaringumas - silpnųjų požymis
Šiandien, be juodos katės, dar yra gana gajūs kiti prietarai. Tiesa, etnologai sako, kad dauguma tokių prietarų atkeliavę iš kitų šalių ir prigiję pas mus. Pavyzdžiui, jei žmogus eina pirmą kartą susipažinti su antros pusės gimine, jam gali būti pasiūlyta prisisiūti raudoną siūlą vidinėje drabužio pusėje. Esą kad niekas nenužiūrėtų. Tikima, kad jeigu nuotaka nesunešios savo vestuvinių batelių pati, tai jos santuoka bus nelaiminga, arba nuotaka negali dainuoti per savo vestuves, nes gyvenimas bus labai liūdnas.
Psichologė Viktorija Grigaliūnienė tikino, jog žmonės tiki prietarais, nes taip lengviau nukreipti dėmesį nuo savęs, t.y. tikėti kažkuo, suversti kaltę kažkam ir neprisiimti atsakomybės.
„Tai žmonės, kurių savivertė žema. Pavyzdžiui, žmogus padarė avariją ne dėl to, kad greitį viršijo, o dėl to, kad kelią perbėgo juoda katė. Žmonės nelinkę prisiimti atsakomybės. O neprisiima tie atsakomybės, kurių ego yra silpnas, savivertė silpna. Todėl ir vadovaujasi tais prietarais. Nes taip lengviau gyventi“, - sako psichologė.
Jeigu žmogus patenka į šeimą, kuri yra labai prietaringa, natūralu, kad jam kils sunkumų, kai prieš išleidžiant į svečius anyta marčiai suskubs įsiūti raudoną siūlą. Tokiu atveju psichologė pataria į tai žiūrėti kaip į žaidimą.
„Bet jeigu tai prietaras, kai reikia labai akivaizdžiai kažką padaryti, apsirengti būtent taip ir ne kitaip, be abejo, gali kilti konfliktas. Tokiu atveju reikia tiesiog kalbėtis ir išsakyti savo poziciją, kad jūs nesate prietaringa ar prietaringas ir nedarkysite savo aprangos. Tačiau kalbėtis reiktų nenuvertinant kitų žmonių nuomonės, - sako pašnekovė. - Vis dėlto prietaringumas yra silpnųjų požymis.“
Kai prietaringumas tampa problema, pasak psichologės, reikia didinti prietaringų žmonių savivertę. Kitaip sakant, kad žmogus atsakomybę už savo gyvenimą prisiimtų sau. Vis dėlto tą padaryti yra gana sudėtinga. „Kiek pati turėjau prietaringų klientų, pavykdavo sumažinti tam tikrus prietarus. Prietarai pasidaro kaip asmenybės dalis“, - sako V.Grigaliūnienė.
Kaip minėta, prietarai yra žemos savivertės ženklas. Prietaringi žmonės neretai neturi pozityvaus mąstymo. „Mes labai į viską žiūrime juodai. Iki pozityvaus mąstymo Lietuvoje dar be galo toli. Visą laiką sakau, jeigu būčiau švietimo ministrė, tai iš mokyklos išmesčiau daug nereikalingų dalykų, o įvesčiau dvi tokias disciplinas - tai savivertės kėlimas ir pozityvus mąstymas. Tada žmonės tampa daug laimingesni ir daug pasiekia, - tikino psichologė. - Jeigu žmogus tiki prietarais, jis savotiškai save padaro auka. O aukos vaidmuo kai kuriems žmonėms yra geras, nes jis nieko nekontroliuoja. Kiti sako: na taip, koks jis vargšas, kaip jam blogai. Tuo save tie žmonės ir peni.“
