Dokumentika vis dar našlaitė

Anksčiau buvo sveika konkurencija

Dokumentinio kino kūrėjas, kino feljetono pradininkas, sukūręs tokius dokumentinius filmus kaip „Džokonda IV aukšte“, „Ko ašaroja Medėja“, „Būkit sveiki, ufonautai“, „Geležinės kaukės galas“, „Duobė“, „Vinis“, „Viešumas“, „Tarp lygių lygūs ir laisvi“, Gediminas Skvarnavičius prisimena laikus, kada dokumentinis kinas ir jo kūrimo padėtis buvo visai kitokia.

„Kai kūrėsi televizija, mes kūrėme Lietuvos kino studijoje. Buvo sveika, gera konkurencija. Mes darėme dokumentinius filmus, apybraižas, vaizdelius. O paskui televizija pasiėmė lengvas kameras, ir ten atsirado kino skyrius, bet nesvarbi jiems buvo kokybė. Svarbu, kad būtų parodyta per televiziją. Mes darėme profesionaliai, o jie mėgėjiškai“, - sako G.Skvarnavičius.

Dokumentalistas apgailestauja, kad dabar nebėra tokios dokumentikos, kokia buvo kuriama anksčiau: „Aišku, dokumentinius filmus parodo, bet tai yra archyvinė medžiaga. Anksčiau gi buvo dvi galingos vaizdinės medžiagos formuotojos, du kino fabrikai - Lietuvos kino studija ir Lietuvos televizija. Dabar kiną kuria pavieniai žmonės.“

Pasak dokumentinio kino kūrėjo, seniau dokumentiniai filmai buvo trumpi, trukdavo dešimt minučių ir jie būdavo rodomi prieš bet kokį vaidybinio kino seansą.

Pažindino su Lietuva

Dokumentinis kinas, anot G.Skvarnavičiaus, yra gera forma menine, istorine ir išlikimo prasme: „Mane Lietuvos kino studija siuntinėjo po festivalius. Dokumentika pažindino su Lietuvos gyvenimu. Tada reikėjo pažinti, kas ta buvo Tarybų Lietuva. Labai visą Europą tai domino. Tai buvo galima pamatyti iš lietuvių dokumentinių filmų. Dabar turbūt ir užsieniui ne tiek įdomi Lietuva, o gal kitais kriterijais vadovaujamasi.“

G.Skvarnavičiaus manymu, šiandien dokumentikos trūksta: „Būtų baisiai gražu, jeigu televizijos rodytų daugiau dokumentinio kino. Tačiau kas gali priversti jį rodyti? Kultūros ministras neprivers, premjeras irgi turbūt nesikiša į meno reikalus, daug kas priklauso nuo televizijos vadovo, tačiau priversti ką nors daryti neįmanoma. Tada buvo graži valstybės politika. O dabar to nėra.“

Žiūrovai nepasitiki

Aktoriaus ir dokumentinio filmo „Lituanica paslaptis“ kūrėjo Remigijaus Sabulio teigimu, dokumentika yra žanras, kuris ne visiems žmonėms patinka. „Gal dėl to, kad lietuvių dokumentika nuo Šoblės (Henriko Šablevičiaus) laikų buvo nužengusi į tokį keistą pusiau lengvai apvaidintą žanrą, kuris yra nesuvokiamas. Tai lyg dokumentika, lyg ne“, - svarsto aktorius ir režisierius.

Anot R.Sabulio, dokumentika turi kalbėti apie faktus, o pas mus buvo madinga į dokumentiką žiūrėti kitaip: „Lietuvių dokumentika yra keista. Nors ruso Andrejaus Končialovskio paskutiniame darbe „Baltosios paštininko Aleksejaus Triapicino naktys“ taip pat neapsieita be vaidybos, režisierius tai traktuoja kaip dokumentinį filmą, nors aš sakyčiau, kad tai yra vaidyba.“

R.Sabulio teigimu, seniau lietuvių dokumentika buvo paveikta: „Anksčiau, sovietų laikais, režisieriai bandė siužetuose kalbėti Ezopo kalba. Ir „Tarybų Lietuvoje“, ir „Lietuvos pionieriuje“ viskas buvo su antru planu. Jį galėdavo perskaityti tik išmanantis žiūrovas. O tie, kurie nenorėjo perskaityti, žiūrėjo bukai. Tačiau dabar dokumentikos nereikia rodyti subjektyviai. O kada ji pasidaro subjektyvi, tada ji nebe dokumentika.“

R.Sabulis priduria, kad dokumentika, kokia ji bebūtų, visgi turi savo žiūrovą: „Kaip yra su muzika, taip ir su kinu. Kaip yra popso, roko, hardo ar metalo klausytojai, taip yra ir žmonės, kurie mėgsta dokumentinį kiną“.

Pradėjo skatinti

Pasak dokumentinių filmų „Meistras ir Tatjana“, „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, „Paskui saulę ir ožkas“, „Baras“, „Europa“, „Gimę nekalti“, „Vaidmuo“ režisierės Giedrės Žickytės, dokumentinio kino nėra sukuriama tiek daug, kad jį nuolat rodytų.

„Bent jau mano darbai buvo parodyti per Lietuvos televiziją ne kartą. Kiekvienai savaitei televizijos planuoja programą, kurią reikia užpildyti. O nėra taip, kad kas savaitę būtų išleidžiamas naujas dokumentinis filmas. Pas mus nėra tiek autorių, o ir gero dokumentinio filmo per pusę metų nesukursi. Tai ilgai trunka“, - sako režisierė.

Pasak G.Žickytės, Lietuvos kino centre nuo šių metų atsirado galimybė gauti finansavimą televizijos dokumentikai kurti: „Manau, dabar labiau pradės cirkuliuoti tokie dalykai. Tuo labiau kad televizijos dokumentikai reikia mažesnio biudžeto negu kino dokumentikai, tačiau dokumentinis kinas niekada nesurinks tokių reitingų kaip, tarkime, pramoginės laidos. Tad lieka vienintelė nacionalinė televizija, kuri turėtų aktyviau dalyvauti dokumentinio kino kūrime, bet ji neturi už ką aktyviau dalyvauti.“

Televizija nefinansuoja

Didžiausia problema, anot dokumentinių filmų režisierės, ta, kad televizijos nefinansuoja dokumentinio kino, kaip yra daroma visoje Europoje.

Užsienio šalyse nacionaliniai transliuotojai yra pagrindiniai tiek dokumentinio, tiek vaidybinio kino finansuotojai. Į fondus, pasak G.Žickytės, kreipiamasi tik tada, kai filmas jau yra gavęs paramą iš televizijų. „Tarkime, Prancūzijoje tu iš viso negausi pinigų iš fondo, jeigu neturi transliuotojo paramos. Mano kurti filmai buvo finansuoti prancūzų, švedų televizijų. O tai, kad pas mus nėra tokios praktikos, tai ir yra didžiausia problema“, - sako dokumentalistė.

Parengta pagal priedą „TV publika“