R.Banionis: ir dėl mūsų nesukurtų istorinių filmų kalta Rusija?

- Kaip vertinate lietuvių kiną, kaip jis pasikeitė per nepriklausomybės metus, koks jis buvo ir yra dabar?

- Dabar kino beveik nebėra. Yra atskiri filmai, bet dauguma yra reprodukcijos, serialinės situacinės komedijos, to aš kinu nedrįsčiau vadinti. Suprantate, filmas pasižymi tuo, kad yra statomas kadras, jis turi turėti nuotaiką, nešti tam tikrą informaciją, o dabar yra išeinama ir filmuojama kaip seriale, kaip žinių laidoje. Žinoma, filmams kurti reikia laiko, pinigų, todėl ir turime tik keletą filmų, tokių kaip „Ekskursantė“, „Duburys“. Kai kurie dar bando prilygti kino filmams, tačiau didžioji dalis yra keista produkcija, gaminama tam momentėliui bandant susigriebti kuo daugiau pinigų ir viskas, bet tai ne kinas.

- Bet juk buvo mūsų kino aukso amžius, tiek filmų pristatyta, kurie jau tapo klasika ir kuriuos vis dar žiūrime per televiziją. Kas lėmė, kad buvo gero kino, o dabar jo nebėra?

- Na tas aukso amžius buvo labai santykinai. Žinote, yra tokia stora knyga „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“, tai ten yra minimas tik vienas lietuvis, tai Donatas Banionis, kuris vaidina Andrejaus Tarkovskio „Soliaryje“, ne visai lietuviškame filme. O šiaip mes kino aukso amžiaus neturėjome, buvo tik jo apraiškų. Lietuvių kino išskirtinis bruožas buvo kadro estetika, lyriška vaidyba. Tai reikalauja didesnių lėšų, didesnio pasiaukojimo. Vėliau kino kūrėjai buvo nustumti į šoną, atėjo kita karta, kuri sugeba dirbti labai greitai ir pasiimti pinigėlius, kad darbas atsipirktų. Ypač dabar, kai atpigo gamyba. Dabartiniams kūrėjams kinas kaip meno rūšis nelabai rūpi.

- Jūs esate įkūręs lietuvių ir rusų bendradarbiavimo labdaros ir paramos fondą. Kiek tas bendradarbiavimas dar vyksta, ar jis sėkmingas?

- Dabar jis visiškai nebevyksta. Aš esu to fondo steigėjas, bet jį prieš daug metų nutarė įkurti Valdas Adamkus, kai buvo pas Putiną Maskvoje. Jie sutarė, kad bus įkurti tokie fondai kultūriniams mainams plėtoti. Fondo prezidentu nusprendė paskirti mano tėvą, Donatą Banionį, o steigimu užsiėmiau aš. To fondo taryboje buvo ir Vytautas Kernagis, ir Audrius Siaurusevičius, ir Justinas Marcinkevičius, ir Saulius Sondeckis. Pusės žmonių jau nebėra tarp gyvųjų. Prisideda dabartiniai sunkesni laikai, komplikuoti santykiai, Krymo okupacija lėmė, kad tas fondas beveik nebegali egzistuoti, jis dabar merdėja.

- O šiaip, be fondo veiklos, ar vyksta bendradarbiavimas su Rusija? Juk lietuvių aktoriai neretai filmuojasi šiuolaikiniuose rusų kino filmuose?

- Bendradarbiavimo iš tiesų nėra. Kad vieną kitą aktorių rusai nufilmuoja, tai čia ne bendradarbiavimas. Anksčiau lietuviai masiškai filmuodavosi Rusijoje, jie ten dirbdavo labai dažnai. Kai tik reikėjo kokio nors įdomesnio veido, suvaidinti užsienietį ar kokį originalesnį vaidmenį, filmuotis būdavo kviečiami lietuviai. Dabar Rusijoje filmuojasi tik vienas kitas aktorius.

- Kaip manote, kodėl pas mus rodomas toks prastas rusų kinas, ar jis iš tiesų yra toks ar čia tik mitas?

- Kodėl? Praėjusiais metais Andrejaus Zviagincevo filmas „Leviatanas“ pretendavo gauti „Oskarą“. Tai labai geras rusų filmas. Yra ir daug kitų gerų filmų. Pavyzdžiui, Andrejaus Smirnovo „Gyveno kartą viena boba“ ir daugelis kitų. Yra labai daug gerų filmų, o kad jie nerodomi, tai nežinau, kas čia kaltas. Rusijoje per metus daugiau kaip 200 filmų pagaminama. Žinoma, yra labai daug šlamšto, bet vis tiek tame kiekyje atsiranda ir gerų filmų. Kiekis gimdo ir kokybę. O sakyti, kad rusų filmai totaliai prasti, nedrįsčiau. Šlamšto pilna visur.

- Tai čia tik mūsų problema, kad matome tuos perdirbinius per televiziją?

- Televizija gerų filmų stengiasi nerodyti. Suprantate, tie gerieji filmai masiškai visuomet yra mažiau žiūrimi. Visais laikais taip buvo. Televizijai aš nereiškiu pretenzijų. Mes neturime specialių kino kanalų, kuriuose būtų rodomi retesni kino filmai. Ir nebūtinai rusų. Mes ką - amerikiečių geriausius filmus matome? Irgi devyniasdešimt procentų yra masinė produkcija, kurios aš šiaip jau negaliu žiūrėti. Tai yra prasta komercija. Mes tikrai matome ne geriausius filmus, bet kas ieško, tas randa ir pasižiūri. Yra ir festivaliai, „Kino pavasaris“ daug gerų filmų parodė. Galima surasti gerų filmų, bet tik ne televizijoje.

- Tai dabar populiariausi filmai lengvomis temomis?

- Dabar filmai kalba daugiau apie antrą galą. Pažiūrėkite, kas populiariausia internetiniuose kino filmų peržiūrų portaluose, kas yra žiūrima, tai tik antragaliai filmai. Žmonės tuo pasitenkina, nereikia nei gero siužeto, nei vaidybos... Bet tai filmai kaip serialai, kaip televizijos laidos. Ar jie gali pragyventi ilgiau negu mėnesį? Visiškai nekuriame istorinių filmų, tokių kaip estų režisieriaus Elmo Nuganeno filmas „1944“. O viena iš pirminių sąlygų, kuri reikalinga visapusiškai tiek edukaciniu, tiek meniniu požiūriu, tai istorinių filmų kūrimas.

Tai daryti kategoriškai, iš principo atsisakoma. O jeigu ir nusprendžia kas nors kurti istorinį filmą, tai tiek pajungiama pajėgų, kad tas žmogus būtų sustabdytas ir tai nebūtų padaryta... Nežinau, kodėl tai vyksta. Nesuvokiu. Vadovaujamasi logika: geriau darykime šlamštą, bet nedarykime istorinių filmų...

- O kodėl taip yra?

- Yra daugybė priežasčių. Tam priešinasi keistos organizacijos, o vėliau pradeda aiškėti, kad jos turi ryšių su Rusija. Keisti dalykai vyksta. Mūsų organizacijos užsiiminėja visai ne tuo, kuo turėtų. Kartais vyksta dalykai, kurie yra akivaizdžiai priešiški Lietuvai...

Parengta pagal priedą „TV publika“