6 nuotr.Kiekvienais metais festivalis "Kino pavasaris" žiūrovus kviečia pamatyti ne tik geriausius pastarųjų metų filmus, bet ir prisiminti, iš naujo ar pirmą kartą atrasti iškilių pasaulio režisierių kūrybą. Šiemet kovo 31-balandžio 14 dienomis vyksiančiame festivalyje ypatingas dėmesys bus skiriamas lietuvių režisieriui, scenaristui ir aktoriui Raimondui Vabalui (1937-2001 m.). Nepelnytai primiršta režisieriaus kūryba, pažymėta sovietinės cenzūros, asmeninių traumų ir nuolatinių ieškojimų, - itin svarbi Lietuvos kinui ir neprarandanti savo aktualumo.
Retrospektyva apims pirmąjį R. Vabalo kūrybos dešimtmetį. Ypatinga žanrų įvairovė, drąsus eksperimentavimas su kino raiškos priemonėmis leido jam praturtinti lietuvių kino istoriją išskirtinės stilistikos filmais. Penkias juostas - "Žingsniai naktį", "Marš, marš, tra-ta-ta!", "Laiptai į dangų", "Birželis, vasaros pradžia" ir "Akmuo ant akmens" - prieš kino seansus pristatys kino kritikės Izolda Keidošiūtė, Auksė Kanceravičiūtė, kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė bei kinotyrininkės Natalija Arlauskaitė ir Anna Mikonis-Railienė.
Visi filmai, išskyrus "Marš, marš, tra-ta-ta!", bus demonstruojami iš 35 mm kino juostos.
R. Vabalo dramoje "Birželis, vasaros pradžia" vaidmenį sukūrusi aktorė Elvyra Žebertavičiūtė įgarsino retrospektyvai skirtą vaizdo anonsą ir pasidalijo darbo su režisieriumi prisiminimais.
"R. Vabalas be proto mylėjo kiną, tai buvo ne vien jo aistra, bet visas gyvenimas. Jis buvo tikras darboholikas ir fanatikas. Jeigu filmavimo metu prasidėtų žemės drebėjimas ar imtų griūti pasaulis, jis to nepastebėtų. Šis talentingas režisierius turėjo griežtą nuomonę ir labai aiškiai žinojo, kaip viskas turi atrodyti ekrane, - puikiai organizavo darbą, nusibraižydavo kadro schemas ir tik tada leisdavo aktoriams improvizuoti", - kalbėjo E. Žebertavičiūtė.
R. Vabalas gimė Paryžiuje, kur praleido ketverius metus. Augo Panevėžyje. Būdamas 15 metų, pradėjo lankyti Juozo Miltinio teatro studiją, kur atrado savo mokytoją ir aistrą teatrui, dariusią įtaką jo kūrybai kine. Studijavo Maskvos sąjunginiame kinematografijos institute (VGIK), žymaus rusų režisieriaus Levo Kulešovo kurse, kuris tapo dar vienu R. Vabalo mokytoju ir įkvėpėju. Grįžęs į Lietuvą, pradėjo dirbti Kino studijoje ir čia sukūrė 12 vaidybinių filmų.
Trumpa biografija mažai tepasako apie drąsų, visuomet dėl savo idėjų ir principų karštai kovojusį, vis naujus uždavinius ir iššūkius sau keldavusį, ironišką ir savikritišką režisierių. Dažnai sovietiniams cenzoriams užkliūdavę filmai apmąstydavo tuometes problemas ir visuomenės nuotaikas.
"Prasminga kiną kurti tik tada, kai bent truputį jauti, kad apie tai, ką tau skauda, ką pats mąstai, mąsto ir kiti, tam tikras ratas žmonių. Netikiu menininkais, sakančiais, jog kažką daro vien sau. Meluoja", - žurnalui "Kinas" sakė režisierius.
R. Vabalui rūpėjo pavaizduoti žmonių santykius, vidinius konfliktus, emocinę būseną bei susidūrimą su priešiška sistema. Jis manė, kad aktorius yra filmo centras, o personažai negali būti tik juodi arba balti, todėl atsakingai rinkosi aktorius savo filmams. Tuo pačiu buvo atidus ir jautrus detalėms, kruopščiai kūrė filmų herojus supančią aplinką ir atmosferą. Įvairiapusiškas režisierius nesistengė pataikauti žiūrovui, perkeldamas į kiną aiškiai suprantamą, mielą akiai reginį. Kiekvieną kartą jis ieškojo naujos išraiškos formos kalbėjimui apie susidūrimą su istorine tragedija.
Pagal tuomet populiarų Mykolo Sluckio romaną sukurtas filmas "Laiptai į dangų" (1966 m.) - bene vienintelis bandymas nacionaliniame kine pasakyti tiesą apie pokario metus. Jaunos, įsimylėti bepradedančios poros pasivaikščiojimu lietuje prasidėjęs filmas greitai perkelia Ramunę ir Jaunių į Žvirbiūnų kaimą ir dramatišką realybę. Psichologinė drama vaizduoja sunkioje padėtyje atsidūrusio žmogaus graužiančias abejones ir pasirinkimo sunkumus.
"Detalės ir dialogai kuria alternatyvią pokario istorijos tikrovę, priešingą propagandinės istorijos logikai. Psichologiškai sodrus, kupinas įtampos, dramatiškas R. Vabalo filmas padėjo Lietuvos kinui pakilti vienu laipteliu arčiau dangaus", - mano kinotyrininkė A. Mikonis-Railienė.
"Birželis, vasaros pradžia" (1969 m.) vaizduoja vieną, birželio tvankumos apimtą mažo provincijos miestelio dieną. Lentpjūvės inžinierius jaudinasi, kad nėra pinigų sumokėti darbuotojų algoms, tresto valdytojas Naujokaitis ruošiasi statyti technologinį kombinatą, kuris nušluotų pusę miestelio. Jo kasdienybės idilę sugriauna gastroliuojantis teatras.
Režisieriui kartu su rašytoju Icchoku Meru teko net šešis kartus perrašinėti šio filmo scenarijų - vis neįtiko cenzoriams ir keliems dešimtmečiams buvo padėtas ant lentynos.
"Akmuo ant akmens" (1971 m.) - istorinis dviejų novelių filmas, pasakojantis apie niūrius baudžiavos laikus Lietuvoje, susitelkiant į vieną dvarą, du tragiško likimo dvarininkus ir aplink gyvenančių kaimo žmonių tylią kovą su neteisybe.
