3 nuotr.Prieš metų pabaigos šventes daugelis pasijunta įvaryti į kampą: laikas bėga pernelyg greitai ir atsiranda pojūtis, kad nieko nespėji. Psichologai tokią būseną įvardija kaip prieššventinio nerimo sindromą.
Kai kada atrodo, kad gruodį dienos pradeda suktis neįsivaizduojamu greičiu, o valandos virsta sekundėmis. Todėl neretai švenčių dieną žmonės pasijunta it išspaustos citrinos, kurioms jau nieko nesinori. Švenčia daugiau iš inercijos, nes „taip reikia", nejusdami nei pasitenkinimo, nei džiaugsmo. Kaip prieš šventes nenusikankinti?
Prieššventinio nerimo sindromas vystosi, kai žmonės pradeda bandyti viską sisteminti, kurti planus, ką reikia užbaigti, spėti, nepamiršti. Iš esmės lipa ant to paties grėblio, kaip ir kasmet.
Kad iki švenčių tiesiog neišsikraustytume iš proto, kad išvengtume didesnio dirglumo, nerimo sutrikimų, nervų priepuolių, reikia persitvarkyti tiesiog dabar pat. Sulėtinti bėgimą ir paklausti savęs: kokie penki dalykai man dabar svarbiausi, ką noriu spėti iki Kalėdų ar Naujųjų Metų. Bet užduotį sau užduoti tokią, kuriai vidinės baterijos dar būtų įkrautos bent iki 20 proc. Tai, kas pirmiausia ateis į galvą, ir bus tikriausias ir išties svarbus troškimas.
Kitas patarimas - reikėtų visiškai atsisakyti planavimo, nesiekti visiško apibrėžtumo. Ir jau tai labai padės. Pagrindinė prieššventinės skubos ir vėlesnio perdegimo problema yra irzlumas ir įžeidumas, kai į viską žmogus reaguoja pernelyg skausmingai. Kai atsiranda įtampa, nieko nesinori - tai ir yra baterijų išsikrovimas. Tad reikia susiimti ir veikti.
Galima nusiteikti taip: padarysiu viską taip, kaip niekada nebuvo, kaip niekada nešvenčiau. Pavyzdžiui, jeigu nusibodo tie kasmetiniai valgiai, nuolatiniai mėginimai pralinksminti vaikus, dovanų pirkimas, noras visiems įtikti, galima viso to nedaryti. Laisvai galite duoti visiems pinigų, kad patys nusipirktų, ko jiems tikrai norisi, o pačias šventes sutikti visiškai kitaip, pvz. surengti naujametinį pikniką ant grindų.
Prieš šventę reikia suteikti laisvę visiems, tai yra, tegu kiekvienas šeimos narys švęs taip, kaip būtent jam norisi. Kai visi organizuotai ir pagal komandą, tvarkingai apsirengę sėdasi prie stalo, tai nebūtinai yra geriausias variantas, gal tokia šventė tik vargins ir niekam neteiks malonumo.
Norint „neperdegti", verta atsisakyti savo įpročių ir standartinių ritualų. Darykite tai, ko anksčiau nedarėte, bet norisi išmėginti. Svarbiausia, neįsistoti į senas šventines vėžes. Pavyzdžiui, tai gali būti kitokie patiekalai (arba išvis jų atsisakyti), kitos laidos ir filmai, kiti kvapai, tiesiog viskas - kitaip.
Svarstant, ką galima pakeisti švenčiant, reikia nepamiršti minties apie 20 proc. baterijos įkrovą. Matant tik svarbiausia, bus lengviau atsijoti visas šiukšles ir informacinį triukšmą. Tegu nauja šventimo idėja iš pirmo žvilgsnio ir pasirodys „kažkokia nesąmonė", bet svarbiausia, kad būtų įdomu.
Ir dar vienas dalykas, kurio būtina laikytis, kad iki švenčių neperdegtumėte - atsisakyti visų vertinimų. Mes tradiciškai mėgstame susumuoti metų rezultatus, apžvelgti, kas buvo gera ir bloga. O to geriau atsisakyti, ypač savęs vertinimo. Juk pradėjus sau skirti kokius nors taškus, pažymius, vėl galima save įsprausti į rėmus, ir vėl atsiras netobulumo, nepasiekiamumo, užguitumo pojūtis, kuris taps papildomo streso ir psichinės įtampos priežastimi.
