A.de Tuluz Lotrekas: portreto štrichai

Aristokratija ir šeimos paslaptys

Geriausias neturtingų dailininkų ir nekokios reputacijos Paryžiaus damų draugas gimė senos Langedoko aristokratų giminės šeimoje ir į pasaulį atsinešė skambų vardą grafas Anri Mari Raimonas de Tuluz Lotrekas Monfa (Henri Marie Raymond comte de Toulouse-Lautrec Monfa).

Pagal šios garsios šeimos palikuonių versiją grafų Tuluz Lotrekų giminė Albio grafystėje gyveno jau nuo X amžiaus. Dailininko vaikystė prabėgo šeimos pilyse. kur jis, kaip dera aristokratui, jodinėdavo, mokėsi lotynų ir senovės graikų kalbų. Tačiau grafų šeimoje buvo ir savų problemų bei paslapčių, pavyzdžiui, dailininko močiutės, kaip kalbama, buvo seserys, o jo tėvai - pusbrolis ir pusseserė.

Dėl ligos tapo dailininku

Galbūt būtent dėl artimų giminaičių vedybų jaunajam A.Tuluz Lotrekui kilo nemažai sveikatos bėdų. Vaikystėje jis dažnai sirgdavo, ilgai sveikdavo, jį kamavo įgimta kaulų liga. Būdamas 13-os jis, nukritęs nuo kėdės, susilaužė kairio šlaunikaulio kaklelį, o paskui ir dešinio. Po to Anri kojos nustojo augti ir jis užaugo gan kuklaus 152 cm ūgio vyru.

Jo motinai, o ir jam tai tapo baisia tragedija: fizinis trūkumas trukdė beveik viskam, kuo turėjo užsiimti jaunas aristokratas - šokiai ir pokyliai tapo neprieinami, dauguma sporto šakų taip pat, romantiški santykiai su tinkama panašios kilmės mergina bei kariškio karjera - neįmanomi.

Tačiau A.Tuluz Lotrekas nesugniužo - jis mielai juokaudavo apie savo negalią, o ilgus sveikimo po ligų laikotarpius pavertė galimybe praktikuotis tapyboje ir grafikoje. Menas neleido jam liūdėti ir suteikdavo vilties.

Gražiosios epochos enfant terrible

Septyniolikametis Anri atvyko į Paryžių ir įsikūrė Monmartro rajone, kurį pamilo visa širdimi ir kuris galų gale sudaužė jam širdį. Kabaretų ir girtuoklių, kurtizanių ir šokėjų, dailininkų ir benamių rajonas jaunajam grafui tapo savas ir mylimas, jis visiškai pasinėrė į ryškų ir beprotišką Monmartro gyvenimą.

Šiandien, žiūrėdamas į Paryžiaus gatvės prekeivių pardavinėjamus pigius suvenyrus, pudrines ir atvirukus su atpažįstamais Mulen Ružo šokėjų siluetais, retas turistas susimąsto, kad „belle epoque" (gražiosios epochos), to meto Paryžiaus veidą sukūrė būtent A.Tuluz Lotrekas.

Paniręs į Monmartro girtuoklystę ir paleistuvystę A.Tuluz Lotrekas vis dėlto išliko neįtikėtinai produktyvus dailininkas. Jo draugėmis, mūzomis ir modeliais tapdavo šokėjos, dainininkės ir cirko akrobatės, pvz. La Guliu, Žana Avril (Jeanne Avril), Ivetė Gilber (Yvette Guilbert) ir kitos Mulen Ružo merginos.

Tarp marginalų, prostitučių ir cirko artistų A.Tuluz Lotrekas, drovėdavęsis savo fizinių trūkumų, atrado save ir kaip dailininkas, ir kaip asmenybė. Simboliška, kad būtent viena iš garsiojo kabareto šokėjų, žinoma kaip Raudonplaukė Rožė (o A.Tuluz Lotrekas maniakiškai mėgo rudaplaukes moteris) ir tapusi jo mylimu modeliu, užkrėtė dailininką sifiliu, nuvariusiu jį į kapus.

Plakato pionierius

Mulen Ružas, vienas iš Paryžiaus simbolių, juo didžia dalimi ir tapo per jaunąjį dailininką. 1889 m., kai kabaretas tik pradėjo veikti, afišas, skelbiančias apie šį įvykį, buvo patikėta nupiešti A.Tuluz Lotrekui. Jis sukūrė drąsius, netgi skandalingus ir atpažįstamus plakatus, kurie, iškabinėti visame Paryžiuje, tapo vietos sensacija ir atkreipė visuomenės dėmesį tiek į patį dailininką, tiek į juose pavaizduotą šokėją, kankano sumanytoją La Guliu.

Tie plakatai išsiskyrė grafikai būdingu išraiškingumu, demonstratyviu šiuolaikiškumu ir begėdiškumu - A.Tuluz Lotreko afišos prasminiu ir meniniu centru tapo šokėja, pavaizduota labai laisva poza ir šokant besiplaikstančiais sijonais. Jo eksperimentai su litografija ir plakatais padėjo šio žanro pamatus.

Monmartro veidas

Linkęs į groteską ir ironiją, A.Tuluz Lotrekas mėgo pasijuokti ir iš savęs, rinkdamasis būti juokingas, o ne apgailėtinas. Jis su malonumu persirenginėdavo - tai senyva ponia griežto kirpimo suknele ir elegantiška skrybėlaite, tai nuliūdusiu Pjero, o kai kada ir mažu berniuku.

O kasdieniniame gyvenime dailininkas pirmenybę teikė gerai pasiūtiems brangiems kostiumams ir skrybėlėms. Skrybėlės jis nenusiimdavo net patalpoje, kad atrodytų šiek tiek aukštesnis. A.Tuluz Lotrekas buvo toks pat daugiaveidis kaip Monmartras, jo „mažoji tėvynė": čia jis galėjo sau leisti maskaradą, grožį ir bjaurumą, skandalingumą ir kilnumą, kuriuos vis „matuodavosi", tarsi mėgindamas suprasti, kas esąs yra iš tiesų.

Kilmingos šeimos gėda

A.Tuluz Lotreką dievino jo daugybė draugų ir meilužės iš Monmartro - už humoro jausmą, talentą, mokėjimą užjausti, dosnumą ir neišsenkamą troškimą linksmintis per dienas ir naktis. Tačiau augantis jo, dailininko, populiarumas kėlė jo padorių aristokratiškų tėvų nepasitenkinimą - kur tai matyta, jų sūnų garsina kurtizanių ir kabareto šokėjų portretai!

Anri Periušo (Henri Perruchot), garsiosios knygos „Tuluz Lotreko gyvenimas" autorius, joje pateikia juokingų maištingojo sūnaus ir jo garbių giminaičių priešpriešos detalių. Pavyzdžiui, kai kas nors grafienės paklausdavo, kas yra jos mėgstamiausias dailininkas, ji visada išdidžiai atrėždavo: „Tik ne mano sūnus" (nors ir nuoširdžiai jį mylėjo). Dailininko tėvas reikalavo, kad sūnus savo skandalingų kūrinių nepasirašinėtų garsia šlovingos Tuluz Lotrekų giminės pavarde.

Kokteilio autorius ir prisiekęs kulinaras

Chaotiškomis Monmartro dienomis ir naktimis A.Tuluz Lotrekas rasdavo laiko ne tik tapybai ir šėlionėms, bet ir kulinarijos menui. Užaugęs turtingame ir elegantiškame aristokratijos pasaulyje, jis nusimanė apie rinktinį maistą ir apgaulingai lengvus kokteilius, išversdavusiais iš kojų nereiklius Monmartro gyventojus. 

Nejausdamas finansinių sunkumų labai turtingos šeimos paveldėtojas A.Tuluz Lotrekas didžiuliais kiekiais užsakinėdavo delikatesus lėbaujantiems draugams, o kai kada net prašydavo mamos atsiųsti jam porą statinių gero vyno iš šeimos rūsių bei žvėrienos iš savo valdų.

Ištikimas A.Tuluz Lotreko draugas Morisas Žuajanas (Maurice Joyant) užrašė daugelį A.Tuluz Lotreko receptų ir šiandien jie sėkmingai leidžiami kaip kulinarijos knyga. O garsiausias A.Tuluz Lotreko receptas - „mirtinas" kokteilis „Žemės drebėjimas", kurį sudaro perpus absentas su konjaku. Galima įsivaizduoti, koks būdavo jo poveikis per triukšmingus dailininko vakarėlius!

Oskaro Vaildo draugas ir gynėjas

Paryžiuje A.Tuluz Lotrekas susidraugavo su garsiuoju britų rašytoju ir poetu Oskaru Vaildu (Oscar Wilde) ir kelis kartus jį piešė. 1895 m. O.Vaildas buvo pripažintas kaltas dėl „šiurkštaus ir nepadoraus elgesio" ir nuteistas dvejiems metams katorgos darbų. A.Tuluz Lotrekas per savo vizitą Londone, matyt, dalyvavo jo teisme, kur palaikė draugą - ir asmeniškai, ir viešai. Polis Adamas (Paul Adam), „La Revue Blanche" žurnalistas, paskelbė straipsnį, kuriame karštai gynė anglą, kankinamą puritoniško britų teisingumo.

A.Tuluz Lotrekas pateikė elegantiško O.Vaildo silueto piešinį straipsniui iliustruoti. Jis pavaizdavo O.Vaildą kaip dendį, stovintį aukštai pakelta galva. Jie susitiko teismo išvakarėse, bet O.Vaildas, kuris žinojo, kad jam gresia skurdas ir kalėjimas, atsisakė bėgti į žemyną, kaip jo prašė draugai ir šeima. Jis pernelyg nervinosi, kad galėtų pozuoti draugui. A.Tuluz Lotrekas grįžo į viešbučio kambarį ir iš atminties nupiešė sekinantį nerimo ir priešlaikinio senėjimo vyrą, kuriam buvo tik 41 metai.

A.Tuluz Lotrekas didžiajame ekrane

A.Tuluz Lotrekas, išskirtinė asmenybė, visada domina žiūrovus. Dailininkas yra ne vieno filmo herojus, kai kurie iš jų tapo tikra kino klasika. A.Tuluz Lotreką filme „Mulen Ružas" vaidino Chosė Fereris (Jose Ferrer) (1952 m., rež. Dž.Hjustonas), Džonas Legizamas (John Leguizamo) kultiniame B.Lurmano (B.Luhrmann) „Mulen Ružas", Vinsentas Menžu Kortesas (Vincent Menjou Cortes) Vudžio Aleno (Woody Allen) filme „Vidurnaktis Paryžiuje".