A.Kuzmickaitė - tarp elegancijos ir komforto

- Viename interviu prieš metus minėjote, kad turite viską, apie ką svajojote. O kaip yra dabar? Ar ta būsena išliko, ar atsirado naujų, dar neįgyvendintų svajonių?

- Esu toks žmogus, kuris visada turi kokių nors tikslų. Retai būna taip, kad ramiai mėgaučiuosi tuo, ką turiu. Vos išsipildžius vienoms svajonėms, planuoju tolesnius žingsnius į priekį. Prieš tai buvo vieni tikslai, dabar mintyse sukasi nauji darbai. Tačiau, kad galėčiau nevaldomai svajoti, reikia tam tikros bazės. Mano bazė yra šeima. Kai čia viskas gerai, kai jautiesi saugus ir psichologiškai ramus, gali galvoti apie tikslus. Tai atsakymas būtų toks - man visada norisi daugiau, negu turiu. Nors svajonės įgyvendintos, jau projektuoju ateities planus ir žiūriu, ką reikia daryti, kad juos įgyvendinčiau. Esu racionalus žmogus. (Šypsosi.)

- Kovo 18 d. Vilniaus mažajame teatre pristatysite savo naują kolekciją. Sakėte, kad ji įkvėpta vaikų išdaigų. Ar tai padiktavo jūsų šiandienis gyvenimas?

- Visada įkvėpimo savo kūrybai ieškau mane supančioje aplinkoje. Pastaruosius trejus metus mano aplinkai didelę įtaką turi mano dukra. Sunku rasti tokio laiko, kai galėtum nuo to visiškai atsiriboti, pasinerti į kūrybą. Su vaiku būni nuolat, o jei net ir nebūni, apie jį galvoji. Mano metodas yra toks - nesistengti pabėgti nuo tos kasdienybės, kuri pasikeičia gimus vaikui, o imti ir išnaudoti tai kaip pranašumą, inkorporuoti tai į savo kūrybą. Nes jei anksčiau galėjau dirbti tyloje ir tvarkoje, ramiai koncentruotis tik į tai, ką darau, dabar viskas sąveikauja su tuo, ką daro mano vaikas. Viskas priklauso nuo jos nuotaikos, būsenos, žaidimų. Tai mane ir įkvėpė naujai kolekcijai. Tai bus savotiškas suaugusiųjų tvarkos ir vaikiško chaoso derinys.

- O kokia vaikystėje buvote jūs? Ar daug išdaigų krėsdavote?

- Buvau labai geras vaikas. Visada jaučiau atsakomybę už savo tėvus - jei kažką padarysiu blogai, jie paskui negerai jausis. Man nesinorėjo daryti ko nors, kas juos galėtų įskaudinti. Net ir mokykloje visada ruošdavau pamokas, nes priešingu atveju prieš mokytojus jausdavausi nepatogiai. Tokią atsakomybę jaučiu ir dabar. Net nežinau ar tai gerai, ar būtina. Mano vaikai neprivalo per daug galvoti apie savo tėvus.

- Kokiai moteriai bus skirta naujoji jūsų kolekcija?

- Labai įvairiai, veikliai ir nieko gyvenime neatsisakančiai. Galbūt tai mano moters idealas - tokia, kuri gali suderinti viską - ir karjerą, ir meilę, ir sėkmingą šeimyninį gyvenimą, ir vaikų auginimą. Mane įkvepia tokie žmonės, kuriuos lydi sėkmė tiek karjeroje, tiek šeimyniniame gyvenime. Tai vienas su kitu labai glaudžiai susiję dalykai. Kai jautiesi saugus šeimoje, labiau savimi pasitiki ir darbe. Manau, kad neverta aukoti, tarkime, šeimos dėl karjeros. Tai nėra priešpriešos. O jeigu kažkas bijo, kad susilaukus vaikų, nesusiklostys karjera, gal ta karjera yra pakabinta ant kažkokio atsitiktinumo? Nes jei esi savo vietoje ir turi tinkamus duomenis, dėl to, kad turėsi šeimą, niekas nuo tavęs nenusisuks. Taigi mano drabužiai skirti moteriai, galinčiai viską suderinti ir vis dar sugebančiai išlikti moteriškai. Aš nebijau pabrėžti moteriškumo. Be to, stengiuosi nekurti vienadienių drabužių. Aklai neseku mados tendencijų. Man svarbiau, kad drabužis atrastų savo vietą moters garderobe, kad ji galėtų jį dėvėti ne vieną sykį ir ne vieną sezoną. Tai moteris, kuri nėra mados auka. Tam tikra prasme mano drabužiai yra universalūs - pasikeitus sezonui, galima pakeisti kokią nors detalę ir jie neiškris iš konteksto.

- Ar jūsų kuriami drabužiai atspindi ir jūsų pačios asmenybę?

- Jau ne vienus metus dirbu mados sferoje ir iš patirties supratau, kad moterys nori būti moteriškos. Bent jau tos, kurioms ne tas pats kaip jos atrodo. Kurdama visada galvoju, kokio drabužio norėčiau pati. Pastaruoju metu atsirado labai daug „Unisex“ stiliaus drabužių, todėl turiu pasiūlyti ką nors tokio, ką galima būtų su jais suderinti. Man patinka, kai aprangoje vyrauja tam tikri kontrastai - pavyzdžiui, kokia nors prigludusi suknelė su vyriško kirpimo švarku. Aš esu tas dizaineris, kuris pasiūlo tą prigludusią suknelę.

- Kokie drabužiai vyrauja jūsų garderobe?

- Turiu nemažą spintą, o mano aprangos stilius nuolat kinta. Nepaisant to, kasdieniame gyvenime man svarbu yra komfortas ir, atsižvelgiant į mūsų klimato zoną, šiluma. Todėl renkuosi patogumo ir elegancijos derinį.

- Ar nesunku šiandien Lietuvoje konkuruoti mados rinkoje, juk pastaruoju metu atsirado nemažai jaunų kūrėjų?

- Konkurencija yra sveika. Aš pradėjau savo kelią jau seniai, tad juo einu ir toliau. Pamenu, kai tik pradėjau kurti glaustinukes, niekas jų dar nedarė, tai net nebuvo paklausi prekė. Ties ja dirbau ne vieną sezoną, galiausiai ji labai išpopuliarėjo. Dabar beveik kiekvienas prekės ženklas savo asortimente turi glaustinukę. Tai toks lietuviškas fenomenas, nes užsienyje jos nėra taip išpopuliarintos. Taigi nesunku vieną kartą sužibėti ir sukurti kokį nors „einamą“ dalyką. Bet viskas pasimato laiko kontekste - ar dizaineriu tapęs žmogus sugebės kurti dar 5-10 metų ir išlaikyti savo klientūrą. Manau, kad svarbiausia yra nuoseklus darbas savo pasirinktoje srityje. Išlieka tie, kurie sugeba nuolatos atsinaujinti ir būti įdomūs.

- Ar jūsų firminis ženklas - drugelis dominuos naujoje kolekcijoje?

- Drugelis man patinka ir jo nenoriu atsisakyti. Jis neišnyks, bet bus kitoks, galbūt ne toks dominuojantis. Drugeliui jau savaime yra būdingos transformacijos, todėl toliau su juo eksperimentuoju. Tegu būna savotiška intriga, kur šį kartą jis atsiras.

- O kokios spalvos vyraus?

- Kadangi, kaip minėjau, pagrindinė inspiracija buvo mano dukros intervencija į mano kūrybą, tas vaikiškumas bus išreikštas ir spalvomis. Bus tam tikra spalvinė kompozicija, kurioje bus ir ryškių, ir ramesnių atspalvių.

- Kuriate tik moterims. Ar gali vyrai kada nors tikėtis jūsų dėmesio?

- Kuo ilgiau dirbu mados sferoje, kuo daugiau turiu patirties, tuo profesionaliau norisi viską daryti. Nors ši kolekcija bus moterims, pristatysiu ir kelis vyriškus modelius. Vyrų mada man yra įdomi, todėl neatmetu galimybės ateityje ką nors sukurti ir stipriosios lyties atstovams. Bet viskas nėra taip paprasta. Neužtenka nupiešti eskizo, reikia sukurti visą gamybos procesą, kad produktas būtų realizuojamas.

- Važinėjate po pasaulį, domitės mada, kaip vertinate lietuvių stilių?

- Manau, kad kiekvienoje tautoje yra dalis žmonių, kurie domisi mada, ir kita dalis, kurie ja domisi mažiau, todėl bendrai vertinti būtų neteisinga. Kadangi mūsų ir šiaip yra mažiau, besidominčiųjų mada - taip pat mažiau. Tačiau jie tikrai nesiskiria nuo kitų Europos didmiesčių madistų.

- Šiais laikais tapo populiaru tiek spaudoje, tiek televizijoje aptarinėti garsenybių aprangą. Kartais į drabužius kreipiamas didesnis dėmesys negu į pačią asmenybę, kuri juos vilki. Kaip manote, kur yra riba tarp to, kai drabužis atspindi savitą stilių, charakterį, ir kai demonstruojama tiesiog tuštybių mugė?

- Iš tiesų šiuolaikiniame pasaulyje viskas labai susimaišė. Štai prieš porą savaičių Holivude vyko „Auksinių gaublių“ įteikimo ceremonija. Buvo rodomos net specialios laidos, kuriose aptarinėjama žvaigždžių apranga. Pats aktoriaus darbas tarsi lieka antrame plane. Bet aš į visa tai žiūriu teigiamai. Mada yra linksmas ir lengvas dalykas, jeigu jai TV eteryje ar spaudoje skiriama daugiau dėmesio, gal mažiau dėmesio skiriama blogiems dalykams? Tai kodėl gi ne? Asmeniškai man įdomiausi yra ne tie žmonės, kurių pagrindinis užsiėmimas yra gerai atrodyti, o tie, kurie sugeba ne tik stilingai apsirengti, bet ir yra labai geri savo srities profesionalai. Kai gerai atrodyti tampa pagrindiniu tikslu, tada tai ir virsta tuštybių muge.

- Įprasta manyti, kad jei drabužis brangus, jis yra kokybiškas, ir atvirkščiai. Kaip manote jūs?

- Būna įvairiai, bet dažnai gerų kompanijų drabužiai tarnauja ilgiau, būna kokybiškesni. Būtent tokius reikia rinktis, jei nesinori nuolat pirkti vienadienių, kad ir pigesnių drabužių. Kita vertus, kaina yra reliatyvus dalykas. Vieniems ir keliasdešimt litų gali atrodyti daug, kitiems keli šimtai - mažai. Be to, mados versle viskas truputį yra iškreipta. Parduotuvės užsideda labai didelius antkainius, o ta dalis, kurią gauna dizaineris, yra maža. Dabar daugelis bando mažinti savikainą, bet to galima pasiekti tik kokybės sąskaita.

- Turite kokių nors tabu kalbant apie drabužius?

- Ne. Mada labai dažnai keičiasi. Kas dar neseniai atrodė visiškai nepriimtina ir paviršutiniška, po kelių sezonų gali atrodyti visai kitaip.

- O ko reikia, kad atrodytum stilingai?

- Sunku pasakyti, bet dažnai tenka girdėti, kad ir be pinigų galima atrodyti stilingai. Tačiau tai reiškia, kad toks žmogus savo aprangai turi skirti daug daugiau laiko. Kai gali neskaičiuoti pinigų, dažnai sutaupai laiko. O jei nori atrodyti stilingai minimaliomis išlaidomis, bus didesnės laiko sąnaudos. Iš tiesų tai tik iliuzija, kad stilingi žmonės taip atrodo nedėdami jokių pastangų. Taip nebūna. Arba pinigai, arba laikas, o dažniausiai ir tas, ir tas. Man patinka, kai išvaizdoje nesimato pastangų - kiek daug reikėjo dirbti, kad taip atrodytum. Tokiu atveju gali būti labai paprasti drabužiai - balti marškinėliai, odinis švarkelis, geros kokybės džinsai. Be abejo, šalia to dar turi būti sveika oda, gražūs plaukai. Juk stilius nėra tik drabužiai.

- O jums pačiai įvairios grožio procedūros yra artimos, ar lepinatės jomis?

- Kai intensyviai dirbi, svarbu reguliariai atsiriboti ir pailsėti. Pastaruoju metu vis dažniau pajuntu tokį poreikį pabėgti ir keletą dienų negalvoti apie darbus. Pradėjau vertinti įvairius masažus, baseinus, tačiau reguliariai jokių procedūrų nesidarau. Galbūt ateityje bus kitaip.

- Ar atsiradus šeimai tų atsipalaidavimo akimirkų neteko atsisakyti?

- Atsiradus šeimai yra dvejopai - kai esi su vaiku, tuo metu dirbti negali, todėl savotiškai pailsi. Jei reikia vaiką migdyti, gali ir pats pasnausti. Su vaiko atsiradimu natūraliai sulėtėja gyvenimo tempas. Kadangi laiko darbui lieka mažiau, greičiau jam susikoncentruoji ir visapusiškai išnaudoji visas galimybes. Kita vertus, ir žaisdama su vaiku galiu galvoti apie tam tikrus dalykus, kurti. Kai atsiranda laisva minutė, mintis materializuoju į eskizą.

- O kaip su buitimi, ar ji irgi virto tam tikra terapija?

- Bandau į ją žiūrėti kaip į terapiją, o ko labai nemėgstu daryti, to stengiuosi ir nedaryti, geriau paprašyti pagalbos, kad kas nors už mane tai padarytų. Buitis yra neišvengiama, bet stengiuosi į ją nesusikoncentruoti, o žiūrėti kaip į pramogą.

- Kuris iš jūsų yra griežtesnis dukrai - jūs ar Saulius?

- Manau, kad mano vyras. Manęs dukra per daug nepaiso. Ji žino, kad aš vis tiek nesupyksiu, todėl daro ką nori. Bet štai tėtis gali ir supykti. Visada žinau, jei vaikas būna su vyru, nebus jokių atsikalbinėjimų.

- Tiek jūs, tiek Saulius esate meno žmonės. Kokių pranašumų ir trūkumų turi gyvenimas dviem menininkams po vienu stogu?

- Aš matau tik pranašumus. Tiek mano, tiek mano vyro yra gana lankstus darbo grafikas, todėl nesunkiai susideriname ir buitį, ir buvimą su vaiku. Sugebame išlaviruoti, reikalui esant, paprašome artimųjų pagalbos. Pavyzdžiui, Saulius dažniausiai koncertuoja savaitgaliais ir švenčių dienomis. Jei aš noriu kur nors savaitgalį nueiti, su dukra gali pabūti mano tėtis ar draugė. Kartais pagalvoju, jei mano vyras būtų koks politikas ar verslininkas, man negalėtų tiek daug padėti. Tuomet jo veikla būtų pati svarbiausia. O dabar jis puikiai supranta mano darbo specifiką ir iš dalies jo dėka galiu intensyviai įgyvendinti savo kūrybinius planus.

- Gal dukra jau irgi rodo kokį nors polinkį į kūrybą, meną?

- Nežinau, gal visi tėvai taip sako apie savo vaikus, bet ji iš tiesų yra labai kūrybinga. Ji muzikali, jaučia ritmą, mėgsta šokti ir dainuoti. Jai patinka piešti. Kuo labiau bręsta, tuo sąmoningesnė tampa dėl savo aprangos. Turi savo nuomonę apie drabužius, kokius nori vilktis, o kokių - ne. Be to, labai mėgsta visokias raideles, rašyti, skaičiuoti. Atrodo, kad ji yra gabi viskam.

- Ar jai siuvate drabužius?

- Tik keletą drabužių esu pasiuvusi savo vaikui, bet tai buvo konkrečioms progoms. Nelabai matau prasmės siūti ką nors kasdieniam dėvėjimui, nes vaikai labai greitai auga. Be to, mūsų klimatas yra toks, kad svarbiausia yra funkcionalumas ir šiluma, kad neperšlaptų, kad tiktų žaidimams lauke.

- Dabar jūsų dukrai treji su puse metų, ar dar neprašo broliuko ar sesutės?

- Prašo. (Šypsosi.) Kartais ir pati save vadina sese, nes žino, kad būna mažas lėliukas ir būna sesė. Kadangi ji jau nėra mažas lėliukas, vadinasi - ji sesė.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“