Aldona Vilutytė nevaidina, jeigu ko nors nežino

Keistuolių teatro aktorė Aldona Vilutytė ir pati nepajunta, kai paklausta apie profesiją prisistato nebe aktore, bet dėstytoja. Jau kuris laikas savo žiniomis ji dalijasi su studentais, būsimais aktoriais ir režisieriais. „Aš galvodavau, man geriau suvaidinti dešimt spektaklių, nei pravesti vieną paskaitą“, - sako net keliose srityse save realizavusi aktorė, kuri dėstytojavimą vadina didžiuliu iššūkiu.

- Ar neapmaudu, kad mūsų kultūrai yra skiriamas per menkas dėmesys, o meno žmogus yra priverstas plėšytis tarp kelių darbų?

- Be abejo, tas dėmesys kultūrai yra skurdus. Tačiau esu užaugusi tokioje šeimoje, kur buvo sakoma: nieko nereikia, jeigu tik yra popieriaus lapas ir dar kas nors galvoje. Ir iš tikrųjų kitose šalyse, kur yra labai remiama kultūra, prieinama prie kitokio kraštutinumo, kai menininkams skiriami didžiuliai pinigai, bet darbų kokybė nėra to verta. O mes esame išauklėti, kad pinigų nėra ir nebus, o tu kapstykis, kaip nori. Ir kapstosi kiekvienas, kaip sugeba. Aš prisiimu nemažai darbų, kartais per daug. Vaidinu įvairiuose teatruose, garsinu ir dubliuoju filmus, dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kartais pasirodau televizijoje. Aš manau, kad jeigu turėčiau galimybę pragyventi tiek daug nedirbdama, tikrai tiek neprisiimčiau.

- Net ir nedėstytojautumėte?

- Apie dėstytojavimą mintys kirbėjo. Būdama maža labai norėjau tapti mokytoja, ir tam tikra prasme realizavau savo svajonę. Tik, be abejo, norėjau būti ne scenos kalbos mokytoja - mane visada labai traukė literatūra. Aš esu baigusi ir filologijos mokslus. Turiu bakalauro diplomą. Galbūt intuityviai ėjau į dėstytojavimą. Tai tikriausiai susiję ir su šeima, nes esu gimusi dailininkų šeimoje: mano mama, tėvas, seneliai iš tėvo pusės, sesuo yra dailininkai. Senelės sesuo - rašytoja Aldona Liobytė. Tėvas ir vardą man davė jos garbei, nes ji tėvą užaugino. Tai toks kontekstas - literatūrinė aplinka - buvo nuo pat mažumės. Nesvarbu, kurioje srityje - ar aktorystės, ar literatūros, ar dailės aš būsiu, - žinojau, kad mano darbas tikrai bus kūrybinis.

- Kokia dėstytoja savo studentams norėtumėte būti?

- Kaip dėstytoja iš tikrųjų esu dar labai jauna ir nepatyrusi. Dėstau jau trečius metus, bet iš pradžių buvo daugiau stebėjimas ir intuityvus dėstymas. Uždavinius sau keliu aukštus - norėčiau būti tokia dėstytoja, kokios pati sau, būdama studentė, pavydėčiau. Aš manau, yra gerai, kad dėstomus dalykus žinau ne tik iš teorinės pusės, bet ir iš praktinės. Pradėjusi dėstyti, iš tikrųjų pradėjau ir pati mokytis. Aš tikrai nelaikau savęs aukštesne už studentus. Nevaidinu, jeigu ko nors nežinau, ir tiesiai šviesiai pasakau: nežinau, bet į kitą paskaitą atėjusi jau žinosiu. Aš esu iš tų žmonių, kuriems yra poreikis dalytis, o ne laikyti sau.

Aš juos noriu užauginti tokiais žmonėmis, tokiais aktoriais, su kuriais norėčiau pati dirbti, su kuriais norėčiau susitikti scenoje. Aš juos mokau vienų dalykų, jie mane moko kitų. Pirmi dėstymo metai man buvo tikras išbandymas. Aš galvodavau, man geriau suvaidinti dešimt spektaklių, nei vieną paskaitą vesti. Aš dėstau scenos kalbą ir vaidybą. Čia reikia vertinti kiekvieną savo žodį, kiekvieną mintį, neužtenka tik žinoti informaciją, turi mokėti ją perteikti ir dar pamatyti, ko reikia kiekvienam žmogui.

- Ar diplomai yra labai svarbūs?

- Mūsų profesijoje, man atrodo, visiškai nesvarbūs. Tik tiek, kad, pavyzdžiui, aš negalėčiau dėstyti, jeigu nebūčiau baigusi magistro studijų. Bet kuo tu daugiau žinosi, suprasi kontekstą, istoriją, tai tikrai nesutrukdys sukurti gero vaidmens. Vertinu aktorius - kūrėjus, ne tik atlikėjus ir, manau, išsilavinimas čia naudingas.

- Kokias pamokas išmokote iš tėvo dailininko Mikalojaus Vilučio?

- Tiek iš tėvo, tiek iš mamos - kitoks, nestandartinis, žvilgsnis į daugelį dalykų. Mano tėvai man buvo pavyzdys, patvirtinantis taisyklę, kad 1 procentas - talento, o darbo yra 99 proc. Savo tėvus aš visą laiką mačiau dirbančius. Mano tėvai gyvena visiškai asketišką gyvenimą paprastame bute. Apie prabangą išvis nėra nė kalbos. Net tokio poreikio jie neturi. Kaip sakant, buityje vyrauja minimalizmas. Nuosavybė ir daiktai slegia, trukdo ir yra nereikalingi, jeigu turi darbą, kurį myli ir kuriame įnėręs matai prasmę. Visa kita yra tiek, kiek reikia išgyventi. Aš to dar nemoku, jaučiuosi apsikrovusi.

Tarybinių laikų mokyklos kontekste man pasirodė, kad mūsų šeimoje viskas yra ne taip, kaip reikia, nes ne pagal taisykles, pagal kurias gyvena kiti. Mano tėvų gyvenime, ypač jaunystėje, netrūko ir kūrybinės bohemos ir netvarkos. Nepasakyčiau, kad tėvas buvo griežtas, nes mūsų, dviejų dukterų, auklėjimu vis dėlto užsiėmė mama. Tėvas buvo labiau idealizuojamas. Jo dažnai nebūdavo. Mama galėdavo dienų dienas pykti ar kažką aiškinti, o viena tėvo frazė, vienas jo žodis turėdavo didelio svorio. Tėvo nuomonė man visą laiką būdavo labai svarbi, - ką jis pasakys, ką jis galvoja, nes jis nedaugžodžiaujantis žmogus.

- Dailininkas M.Vilutis yra nuogąstavęs, kad dabartinis jaunimas, ne išimtis - ir anūkas, labai daug laiko praleidžia prie kompiuterio. Ir kad geriausias vaistas - buvimas gamtoje. Įsiklausėte į šitą pastabą?

- Aš labai džiaugiuosi, kad mano vaikas Šarūnas Rapolas (11 m.) nori būti gamtoje, kas, manau, yra nedažna. Tai daugiausiai yra senelio įtaka. Ir aš iš tėvo esu perėmusi ėjimą pėsčiomis. Jeigu tik turiu galimybę, mieste einu pėstute. Gamtoje irgi man norisi eiti daugybę kilometrų, prie jūros darau tą patį: norisi eiti, eiti, eiti ir spręsti kažkokius dalykus, nes įtampos mano darbuose yra gana daug ir net per daug. Ne visada išeina save sutvarkyti - to pasekmės būna neigiamos. Tai tas ėjimas - ne pasivaikščiojimas, o gana aktyvus ir greitas ėjimas, kai, atrodo, gali nueiti ir trisdešimt kilometrų, kol nebejauti kojų, - būdingas mums visiems. Ir jeigu tik yra galimybė, vasaras leidžiame miškuose ir prie jūros, tik ne Palangoje.

- Ar jums gera gyventi Lietuvoje?

- Neturiu su kuo palyginti, nes niekur kitur negyvenau. Anksčiau man buvo nesuvokiama mintis apie emigraciją. Aš labai myliu Vilnių. Esu ketvirtos kartos vilnietė ir manyje labai stipriai įaugęs Vilniaus senamiestis, Žvėrynas, kur gyveno mano seneliai ir mano tėvas vaikystėje. Be šito miesto ir be Lietuvos gamtos, miškų, be Pervalkos, Neringos, be Labanoro girios būtų labai sunku, ir jeigu gyvenimas mane ir priverstų išvykti, tai būtų vietos, į kurias aš būtinai turėčiau sugrįžti. Manau, kad aš prisirišu prie vietų, prie žmonių, prie ritualų, kurie mane ir laiko prie šios žemės. Nors mano gyvenime yra labai daug ir nepastovių dalykų - nėra jokio saugumo šitoje profesijoje, nėra užtikrintumo dėl rytojaus. Kaip mano tėvas sako: „Kokia tavo negailestinga profesija. Aš nupiešiu piešinėlį, niekam jis nereikalingas, dedu į stalčių - gal po dešimt metų jisai sudomins ką nors“. O teatras yra „čia“ ir „dabar“. Kaip sukurta ant smėlio mandala, kurią iškart nupučia. Ir viskas.

- Ir viskas? Bet ar tikite, kad teatras gydo žmonių sielas?

- Noriu tuo tikėti, kitaip nebūčiau šios profesijos atstovė. Nors dabar, mano manymu, teatras jau nebėra vien menas. Teatras yra aikštelė, skirta išsakyti visuomeniškai ar asmeninei pozicijai, pasidalyti savo pasaulėžiūra. Tam yra naudojamas teatras. Tai yra erdvė dialogui su žiūrovu. Ir meno jame vis mažiau. Neseniai teko būti festivalyje Prancūzijoje, visgi daugumoje spektaklių dominuoja ne veiksmas, o tekstas. O Lietuvos teatre to meno dar yra. Ir meno, ir metaforų, ir ieškojimų, ir atradimų, ir nėrimo į iliuzijų pasaulį. Kalbant apie teatrą, pavažinėjusi į užsienį, padalyvavusi festivaliuose ir pamačiusi spektaklių, aš visgi supratau, kodėl lietuvių teatras yra vertinamas. Tik išvažiavęs pajunti, kad lietuvių teatras kitoks - jis yra įdomus ir tikrai geras. Ir aktoriai mūsų labai geri.

Keli faktai:

Aktorė gimė 1974 m. kovo 18 d. Vilniuje

1997 m. baigė aktoriaus filologo specialybės bakalauro studijas Vilniaus universitete (kurso vadovai - Nijolė Gelžinytė ir Aidas Giniotis)

2005-2009 m. - aktoriaus magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje

Nuo 1997 m. - Keistuolių teatro aktorė