„Atominė“ kompozitorė Zita Bružaitė

Ko jau ko, o energijos ir idėjų Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkei kaunietei Zitai Bružaitei (45) skolintis tikrai nereikia. Kažkuris iš kolegų muzikę kartą yra pavadinęs „atomine“, tad šis palyginimas jai ir prilipo. Tuomet, kai kuria muziką, ji tiek įsijaučia, kad net užmiršta virtuvėje verdančius puodus.

Tad kokia ji - muzikos kūrėja ir sąjungos pirmininkė, šių pareigų naštą nešanti jau beveik trejus metus? Moteris prisipažįsta mėgstanti pačią įvairiausią muziką, judrų gyvenimo būdą ir nemėgstanti visokio popierizmo, bet, deja, be to neapsieisi.

Versmė turi išsilieti

Kaip ji, gyvendama Kaune, susitvarko su organizaciniais dalykais, suspėja dalyvauti įvairiuose muzikos renginiuose, pati organizuoti savo anksčiau pradėtą rengti naujosios muzikos festivalį „Iš arti“, kurti ir dar būti gera mama ir žmona? Z.Bružaitė juokiasi: „Sukuosi kaip voverė rate, o gyvenimas nūnai toks, kad kitaip ir neįsivaizduoju savo būties. Žinoma, būna momentų, kai kiek jaučiuosi pavargusi, bet tuomet daugiau paskęstu savo apmąstymuose“. Tuomet, ko gero, ir gimsta galvoje naujų kūrinių motyvai.

Ar tas organizacinis darbas netrukdo kūrybai? „Manyčiau, kad trukdo, - atvirai kalba moteris. - Na, jeigu sakyčiau, kad labai trukdo, būčiau ne visai teisi. Tik štai pamenu, kad nuo tų 2009 metų kovo pabaigos, kai mane išrinko pirmininke, iki rugsėjo neparašiau nė vienos natos. Bet tik tada, o iš tiesų per tuos kelerius metus esu sukūrusi nemažai kūrinių. Kolegos stebisi, kaip tam atrandu laiko... Jeigu iš viso nesugebėčiau per tas pareigas kurti, aš jų atsisakyčiau. Juk žinote, kaip yra sakoma: jeigu darbas trukdo kūrybai, tai reikia mesti darbą. Jeigu kurį laiką  negaliu prisiliesti prie muzikinio garso ar natos, pritvinkstu pykčio, pasidarau nesukalbama. Man reikia kūrybos kaip oro, kaip vandens, nes ta manyje susikaupusi versmė turi išsilieti. Tada aš apsiraminu ir gyvenimas vėl sužėri visomis savo spalvomis“.

Gyvenimo formulė

Z.Bružaitė prisipažino, kad jos gyvenimo formulė: muzika = darbas = laisvalaikis. O jeigu rimtai, tai muzika jai yra paguoda ir kančia, paslaptis ir palaima. Ji tiki Aukščiausiojo būtimi, brangina istoriją, prisiminimus. Iki išrenkama Lietuvos kompozitorių sąjungos vadove, energingoji moteris dvejus metus vadovavo sąjungos Kauno skyriui. Kolegos praminė „atomine“, matyt, ne veltui. Mat kūrybiškumo ir entuziazmo organizuojant festivalius ir kitus renginius ji turi per akis.

Beje, kompozitorius Mindaugas Urbaitis apie kolegės kūrybą yra sakęs, kad „ji kuria džiaugsmingo, energingo, šviesaus stiliaus muziką, neretai absorbuojančią džiazo ir folkloro stilistiką, o kartais muzikė atsisuka ir į J.Haidno motyvus“. Paprastai kalbant, ji siekia sukurti kažką smagaus, patrauklaus klausytojui.

Liaudies muzika - atspirties taškas

2010 metais Z.Bružaitė gavo apdovanojimą „Už tautinės muzikos paveldo saugojimą ir puoselėjimą“. Tad įdomu, kiek į jos kūrybą įsipina liaudies muzika. „Ji yra mano kūrybos atspirties taškas, ateinanti su autentiška dvasia, tačiau aš ją modifikuoju į įvairius pavidalus. Liaudiški motyvai skamba kūriniuose tradicinėms kanklėms, birbynėms, juos įpinu ir į elektroninę, orkestrinę bei chorinę muziką. Apie tai byloja ir mano kūrinių pavadinimai: „Sieliai“, „Žiemiai“, „Ilgės“ ir kt. Štai ir dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ ne kartą kreipėsi, ieškodami modernaus kūrinio, kuriame atgimtų liaudiška dvasia. Tad su šiuo ansambliu įgyvendinti keli projektai. Man pačiai patinka sukurta kantata „Amžių dainos“, kurioje į muzikos audinį įpinti įvairių tautų poetų posmai. Iš lietuvių autorių įtraukiau Pilypo Ruigio tekstą su visa gražia malonybine liaudiška leksika“.

Muzikė sako tautiškumo puoselėjimą paveldėjusi iš savo mokytojo profesoriaus amžiną atilsį Juliaus Juzeliūno. „Tai buvo ypatingas žmogus, su kuriuo kalbėdavomės valandų valandas. Pradėdavome šnekėti apie muziką, o baigdavome apie paprasčiausius gyvenimiškus dalykus. Mus siejantis bendras vardiklis būtent ir buvo lietuviškumas“, - prisimena pašnekovė.

Tarp Vilniaus ir Kauno

Kad teks dirbti Vilniuje, Z.Bružaitė tikrai nesitikėjo, bet kad tenka važinėti, ji nemato sunkumų, nes ne ji viena gyvena Kaune, o dirba sostinėje. Trijų operų vaikams ir daugybės stambesnės bei mažesnės apimties kūrinių autorė prisipažįsta: „Kai migruoju automobiliu tarp Kauno ir Vilniaus, pastaruoju metu bręsta mintis sukurti dar vieną vaikišką operą - „Guliverio keliones“. Libretui labai simpatišką tekstą yra parašiusi Daiva Čepauskaitė, jį norisi skaityti, kvatotis, išgyventi. Tad meldžiu Dievą, kad tam turėčiau sveikatos, laiko ir nuotaikos“.

„Mano miestas yra Kaunas. Čia mano namai, čia aš gimiau, mokiausi, pradėjau kurti... poeziją, muziką, vaidmenis mėgėjų spektakliuose, šeimą. Fortepijono pamokos nutiesė kelią į kompozicijos pamokas, o 1994 metais baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją grįžau į gimtąjį miestą, ir iš karto mane pagavo Kauno kultūrinio gyvenimo srovės“, - pasakoja Z.Bružaitė.

Muzikinė sriuba

Paklausta apie laiką sau, moteris juokiasi: „Juk jau sakiau, kad esu darboholikė. Pykstu, kai kūrybos laiką reikia skirti valgio gaminimui arba dar blogiau - kažkokių lentelių, reglamentų, protokolų, nutarimų gamybai“.
Kompozitorė, paklausta apie šeimą, pasakoja: „Mano visa šeima - kūrybos žmonės. Vyresnėlis Dainius šiemet baigs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje magistrantūrą, o mažėlis Norbertas - šeštokas. Jie abu groja violončele, kaip aš sakau, pačiu gražiausiu instrumentu. Vyras - Kūno kultūros instituto absolventas, bet jam prie širdies literatūrinė kūryba. Jis pasirašo pseudonimu, tad šeimyninės paslapties atskleisti negaliu“. Tad Zitos šeimoje kalbos sukasi apie muziką, teatrą, knygas, kitus menus. „Tai mūsų pusryčiai, pietūs ir vakarienė, - šmaikščiai apibūdina moteris. - Kita mano egzistencijos formulė, papildanti mano minėtą anksčiau, yra: gamta ir knyga. Beje, turiu nuvilti, nieko nekolekcionuoju, o jeigu ir ką nors kolekcionuočiau, tai gal savo išsiblaškymo istorijas“.

O tų istorijų, žinoma, susijusių su kūryba, būta visokių... Zita pasakoja, kaip ji kurdama muziką yra prisvilinusi nemažai puodų: „Vienas barščių virimas buvo ypač linksmas. Kuriu naują opusą ir vis lakstau į virtuvę. Kai išvirė jautiena, beliko suberti burokėlius. Ir supyliau... Vyras valgo, o sriuboje - vyšnios su kauliukais. Smagu, kad mano kulinarinius sugebėjimus vyras įvertino, jog visai nieko buvo ta sriuba“.

Beje, vyras yra ne tik kulinarijos, bet ir muzikos kūrinių vertintojas. Tik, anot Z.Bružaitės, jis nėra labai kritiškas. Mamos kūryba, be abejo, domisi ir sūnūs. Tačiau kompozitorė įsitikinusi, kad tik laikas yra pats tikrasis kūrinių vertintojas.

Dar įdomu, o kokios muzikos klausosi pati kompozitorė? „Ko beveik neklausau, tai savo muzikos, nes savo muzikoje visada pastebiu kokias nors klaidas. O šiaip mėgstu pačią įvairiausią muziką - nuo progresyvaus roko, grigališkojo choralo, liaudies dainų ir melodijų, džiazo iki šiuolaikinės muzikos. Man patinka viskas, kuo šiandien gyvename, visos muzikinės spalvos, - šypsosi kompozitorė. - Na, gal pasijuoksite, bet, kai reikia tvarkyti namus, man įstabiai tinka Johano Sebastiano Bacho „Brandenburgo koncertai“. Tuomet tuos buities darbus atlieku su džiaugsmu. Tad rekomenduoju šią muziką ir kitiems, bet iš tiesų nebūtinai buto tvarkymo metu“.

Iš Z.Bružaitės kūrybos:

Kūriniai vaikams: opera „Undinė“, operėlė-parodija „Grybų karas ir taika“, operėlė-baletas „Voro vestuvės“ (2000, 1997, 2007).

Stambių formų kūriniai: „Amžių dainos“ - kantata chorui ir simfoniniam orkestrui; „Bliuzomanija“ - trimitui, džiazui ir pučiamųjų kvintetui; Retro koncertas fortepijonui ir styginiams, simfoninės poemos „Žaltvykslė“, „Laterna magica“ ir kt.

2010-2011 m. kūriniai: dedikacija M.K.Čiurlioniui pagal jo paveikslą „Ramybė“ (Uzedomo festivalis, Vokietija).
Prestino festivalyje (Didžioji Britanija) atlikti septyni kūriniai, tarp kurių kompozicija „Su viltimi“.

F.Šopeno jubiliejui skirtas kūrinys fortepijonui „Bangos“.

Pradėtas kurti 12 kūrinių ciklas „Aurora“.