Č.Halka - lietuviško temperamento kompozitorius

- Papasakok plačiau apie savo lietuviškas šaknis.

- Mano mama yra kilusi iš Marijampolės, tačiau ji, kaip ir jos trys vyresnės seserys, gimė Vokietijoje, “dipukų” stovykloje. 1951 metais senelio šeima persikėlė į Čikagą dėdės Džo kvietimu. Taip jiems buvo leista apsigyventi Amerikoje, nes ten turėjo darbo pasiūlymą, vietą, kur gyventi. Antraip jiems nebūtų leista kirsti sienos. Mano mama ištekėjo už tėčio, kuris gimė Amerikoje, nors jo šeimos šaknys - Lenkijoje. Mama lietuviškai kalbėjo tik su seneliu ir giminaičiais. Tėvai tarpusavyje kalbėjosi angliškai, todėl aš gerai kalbėti lietuviškai Amerikoje taip ir neišmokau.

- O kaip bendraudavote su seneliu?

- Jis angliškai beveik nekalbėjo, mokėjo tik kelis žodžius, lietuviškai skaityti taip pat beveik nemokėjo. Todėl tarpusavyje bendraudavome gestais. Nors pagrindines frazes, pavyzdžiui, “aš noriu vandens”, mokėjau.

- Tuomet kaip sužinojai apie senelio istoriją, kaip jo šeima gyveno “dipukų” stovykloje Vokietijoje?

- Mano šeima versdavo jo pasakojimus apie gyvenimą Lietuvoje, vėliau vengiant trėmimų ir pabėgus į Vokietiją.

- Kaip reagavai į tokias istorijas, kad tavo senelis gyveno tokiomis sąlygomis?

- Tai skambėjo neįtikėtinai. Beveik visos operoje panaudotos scenos buvo iš senelio gyvenimo. Tiesa, viena - kiek pakeista, kai senelį sužeidžia sprogusi granata. Tačiau jis išties buvo sužeistas, o gydytojai tikrai norėjo nupjauti jam koją. Nors operoje to nepanaudojau, tačiau už tai jis trenkė daktarui į veidą ir pateko į kalėjimą. Senelis pasakodavo, kad Vokietijoje kovojant už save jam net keletą kartų buvo tekę sėdėti už grotų.

- O tavo močiutė?

- Ji buvo labai protinga ir religinga moteris. Tačiau ji buvo labai silpna. Kai jie iš Vokietijos stovyklos atvyko į Ameriką, ji tesvėrė 45 kilogramus. Buvo labai išsekusi, liekna. Visada pirmiausia rūpinosi savo vaikais, o tik paskiausiai savimi. Labai gaila, kad man jos neteko taip gerai pažinti kaip senelio. Ji mirė, kai man buvo 11-a. Senelis - kai buvau 21 metų.

- Kada susimąstei apie tai, kad norėtum parašyti operą apie senelio gyvenimą, jo paliktą gimtąją žemę?

- Visada norėjau daugiau sužinoti apie tai, ką man pasakojo senelis. Jis ypač ilgėjosi Lietuvos gamtos. Žinojau, kad Marijampolėje gyvena mano giminaičiai. Amerikoje lankiau rusų kalbos kursus, kad galėčiau su jais bendrauti. Tačiau 2003-iaisiais, vėliau 2008-2009 metais atvykęs į Lietuvą išmokau daug geriau kalbėti lietuviškai. Rusų kalbos man nebeprireikė, todėl ją pamiršau. O mintį mūsų šeimos istoriją sudėti į operą pasiūlė mama. Mat seniau tik skambindavau pianinu, improvizuodavau. Tačiau niekada nebuvau parašęs operos. Tuomet kaip tik pasitaikė proga pagal mainų programą išvykti studijuoti į Europą. Supratau, kad tai - puiki proga metus pagyventi Lietuvoje ir kurti operą “Julius”. Kitos galimybės, ko gero, nebūčiau turėjęs..

- Ar pirmąkart išvydęs savo senelių žemę supratai, kodėl jie jos taip ilgėjosi?

- Pirmąkart į Lietuvą atskridau 2003-iųjų birželį. Radau čia viską taip, kaip ir įsivaizdavau. Vasaros pradžia - gražiausias metas pažinti Lietuvą. Nuvykau į Marijampolę, prie Šešupės, apie kurią man pasakojo senelis. Nepažinojau žmonių, kuriuos teko jam pažinti, tačiau būdamas čia sutikau nuostabių žmonių, ypač operos atlikėjų, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų, darbuotojų, kurie man labai padėjo. Statant operą “Julius”, visi atlikėjai buvo labai entuziastingi, dėl repeticijų dažnokai net atsisakydavo pietų. Tokių dėl idėjos pasiryžusių sunkiai dirbti žmonių vargiai rasi Amerikoje. Šią komandą prisiminsiu visada. Yra minčių operą “Julius” perkelti į DVD. Būtų labai gaila, jei tai liktų tik vienkartiniu pasirodymu.

- Kiek žinau, tavo artimieji, žiūrėdami operą, net apsiverkė...

- O taip, visi jie verkė. Nežinau, ar jie atpažino mano senelio dainuotas melodijas, kurias atkūriau operoje, tačiau visos scenos buvo labai emocingos.

- Ar nebijojai, kad atvykus į Lietuvą tavo opera niekas nesusidomės?

- Buvo tokia tikimybė. Tačiau man svarbiausia buvo sužinoti kuo daugiau apie dainas, kurias senelis dainuodavo, apie savo giminę, Lietuvą. Jei nebūtų pasisekę operos pastatyti šiais metais, manau, būčiau mėginęs ir kitąmet, ir dar kitąmet. Juo labiau kad imigrantų problema aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse.

- Be to, pernai konkurse “Vox Juventus 2009” laimėjai antrąją vietą už operos “Julius” ištrauką "Dipukų rauda". Taigi jau tada tau buvo uždegta žalia šviesa...

- Taip, viena yra sudominti operos tema, kita - pačia muzika.

- Širdyje jautiesi labiau lietuvis ar amerikietis?

- Sunku pasakyti, nes nežinau, ką reiškia būti lietuviu. Užaugau kitoje šalyje. Be to, yra skirtingos lietuvių kartos - kurie pergyveno sovietinę okupaciją ar gimė atgavus Nepriklausomybę, - po 1990-ųjų. Tačiau esu intravertas, uždaras ir drovus žmogus. Lietuviams taip pat reikia daugiau laiko, kad jie atsivertų. Tuo tarpu Amerikoje žmonės labai atviri, nors dažnokai tai būna tik apsimestinis meilumas. Todėl manau, kad mano temperamentas yra daugiau lietuviškas negu amerikietiškas.

- Ką tavo draugai už Atlanto žino apie Lietuvą?

- Sovietinė istorija Amerikoje - labai populiari. Visi labai domisi nepriklausomybę atgavusiomis šalimis. Nors kai kurie žemėlapyje Lietuvos galbūt ir neparodytų, bet žino, kokiame svarbiame XX amžiaus kontekste ji yra minima.

- Galbūt čia susirasi nuotaką?

- Aš ją jau turiu! Mano būsimoji žmona - šveicarė. Beje, ji taip pat ne kartą lankėsi Lietuvoje.

- Papasakok, ką veiki Amerikoje?

- Studijuoju doktorantūroje Hiustone. Prieš atvykdamas į Lietuvą studijavau Bostone. Visą tą laiką, kai buvau Lietuvoje, teko ruoštis studijoms. Todėl kai grįšiu, manęs laukia daug darbų. Kitąmet jau pats ketinu dėstyti kompoziciją, muzikos teoriją.

- Ar galėtum palyginti lietuvių ir Amerikos studentus?

- Amerikoje yra kur kas daugiau muziką studijuojančio jaunimo. Todėl Lietuvoje studentams yra geresnės sąlygos bendruomenei kurtis, vieni kitus puikiai pažįsta. Gyvendamas Niujorke nepažinočiau beveik nieko, kas kurtų muziką Kalifornijoje.

Amerikoje studentai stengiasi dalyvauti įvairiuose konkursuose, kad būtų pastebėti. Tačiau ten varžosi tiek daug žmonių, kad ne kiekvienam pavyksta įgyvendinti savo kūrybą.

Aš taip pat dalyvauju įvairiuose konkursuose. Kartais būna akimirkų, kai, rodos, atsiduri akligatvyje. Tačiau visada reikia būti atviram naujoms progoms, laikytis savo įsitikinimų.

- Ar turi svajonę?

- Kiek laiko turime pamąstyti? (Juokiasi.) Mano vienintelė svajonė - būti laimingam ir daryti tai, kas suteikia džiaugsmo mano šeimai, būsimai žmonai. Be to, naudodamasis proga norėčiau išreikšti jai didžiausią padėką. Ji man labai padėjo tuo metu, kai rašiau operą. Net ėjo į parduotuvę man pirkti maisto, taip leisdama man ilgiau pasėdėti prie muzikos kūrybos. Jos pavardė taip pat turėtų būti parašyta prie partitūros.

- Kitą savaitę grįžti į Ameriką. Kokių lauktuvių parveši namiškiams?

- Obuolių sūrio, midaus ir juodos duonos, kurios pas mus nėra. Man ypač patinka jos skonis, kvapas. Todėl būtinai parvešiu keletą kepalėlių.