Dangus, Leškevičius ir oro balionas

“Man tai yra didelis komplimentas, kai manęs netapatina su tuo jaunuoliu, kuris ten, televizijoje, pristato rimtas temas. Kartais žmonės atpažįsta, bet pasipiktinusio nebuvo dar nė vieno”, - juokiasi televizijos laidų vedėjas.

Skrendi ir uostai gėlytes

Ne, tai tikrai nereiškia, kad publicistinių televizijos laidų žvaigždė G.Leškevičius ketina keisti savo profesiją. Tiesiog oro balionai yra mėgstamiausia Giedriaus laisvalaikio veikla. “Šiaip aš atskiriu šiuos du dalykus: darbą televizijoje ir oreivystę. Apskritai oreivystė yra atskira gyvenimo filosofija: nėra nieko geriau, kaip atitrūkti nuo žemės ir pakilti oro balionu. Pilotuojant oro balioną nėra vietos kitoms mintims, žemiškiems rūpesčiams: turi atidžiai žiūrėti, kokiame aukštyje skrendi, kokia kryptimi, kokiu greičiu. Lieka dangus, tu ir oro balionas. Ir žmonės, kurie skrenda su tavimi kartu”, - dėsto TV laidų vedėjas, per metus atliekantis apie šimtą skrydžių oro balionu.

Giedriaus skraidinti keleiviai apie patirtus įspūdžius kalba įvairiai: daugelis po skrydžio oro baliono nekeistų į nieką gyvenime, tačiau atsiranda ir tokių, kuriems oreivystėje viskas atrodo per lėtai. “Jeigu nori didesnio greičio, lenktyniauk “Formulėje 1”, o ne skrisk oro balionu, - šypsosi jis. - Skraidinau vieną fotografą, kuris prieš tai buvo išbandęs ultra lengvąjį lėktuvėlį. Po skrydžio oro balionu jis prisipažino: “Kai skrendi lėktuvėliu, variklis vis tiek burzgia, triukšmas nenutyla. O čia skrendi ir gėlytes uostai”. Toks palyginimas iš tikrųjų daug atspindi: balionas - tai tiesiog romantika”.

Romantiški skrydžiai su žmona

G.Leškevičius atvirauja, kad oro balionai vaidina ne paskutinį vaidmenį ir jo asmeniniame gyvenime. “Natūralu, kad kai kam kitam skiri daugiau laiko, dėmesio namams tenka mažiau. Bet žmona Gina laiko visus namų kampus, dėl to esu visiškai ramus. Ir tikiuosi, kad ji visiškai ramiai mane išleidžia paskraidyti, nors labai dažnai ir pati prisideda prie oreivių komandos”, - pasakoja jis. Sutuoktiniai kartu patyrė daug romantiškų akimirkų, kai trijų kilometrų aukštyje skrido virš Alpių, o pernai Suomijoje leidosi į pirmąjį oro balionų “Vidurnakčio ralį”...

Visgi žmonai Giedrius pasipiršo ne oro balione, kaip dabar populiaru daryti - sutuoktiniai jau gerokai seniau yra vedę. “Teko dalyvauti skrydžiuose, kuriuose buvo peršamasi. Tai yra tikrai įsimintinos akimirkos, atsiranda toks jaudulys ir patiems pilotams. Norisi, kad piršimasis pavyktų ir santuoka truktų kuo ilgiau. Aišku, visko gali atsitikti... Juk ore viskas lygiai kaip ir ant žemės, tik oro balione šansų, kad mergina nesutiks tekėti, yra gerokai mažiau...” - šelmiškai šypsosi jis.

Kokios dar aviakatastrofos?

Oro balionais Giedrius susidomėjo, kai susipažino su smagia oreivių komanda: “Žavi tai, kad oreivių bendruomenė turi būti gana tvirta, sulipusi. Pilotas turi pasitikėti kitais, o žemės komandos nariai ir keleiviai privalo pasitikėti pilotu. Nepažįstu nė vieno žmogaus iš ten, kuris būtų blogas. Ir išvis tie žmonės, kurie yra susiję su aviacija, mano galva, yra kitokie, geresni”. Paprastai komandą sudaro pilotas ir trys žemės komandos nariai, o balionas parengiamas skrydžiui per 25-30 min. (Per varžybas gerokai greičiau - per kokias 7 min.) Tačiau toks latvis, pasakoja, sykį oro balioną prisipūtė ir vienas: po skrydžio išsikvietęs taksi, nuvažiavo prie automobilio su priekaba, o tuomet ramiai grįžo į nusileidimo vietą - nepaliksi juk baliono laukuose.

Prieš ketverius metus oro balionais susidomėjęs G.Leškevičius patikina, kad tai yra saugiausia oro transporto rūšis. (Juk per dvidešimtmetį Lietuvoje yra įvykusi tik viena tragedija, nusinešusi poeto Vaidoto Daunio gyvybę.) Jis prisipažįsta, kad mokydamasis pilotuoti ieškojo informacijos apie pasaulyje įvykusias nelaimes, susijusias su oro balionais. Lankė ir paskaitas apie ypatingus įvykius. “Bet kaip ir visoje aviacijoje, incidentais domimasi ir jie tiriami tik dėl to, kad pilotai žinotų, kaip išvengti nelaimių. Kas yra keisčiausia, internete, į paieškos langelį įrašius žodį “Balloon crash”, pamatai aprašytą įprastą nusileidimą, koks būna pučiant stipresniam vėjui. Tuomet baliono krepšys paliečia žemę, o vėjas kupolą gena toliau, oro balionas kurį laiką vis dar darda žemės paviršiumi”, - pasakoja vienus metus savarankiškai oro balioną pilotuojantis vyras.

G.Leškevičius prisimena ne vieną įdomų skrydį, bet jam įsiminė vienas atvejis, kai su kolega pilotu iš Oreivystės centro Aurimu Vengriu leidosi Alpėse iš keturių kilometrų aukščio: “Kalnuose tai yra įprasta: kai mes pradėjome leistis žemyn, iš greito oro srauto perėjant į lėtą, vėjas pradėjo gniaužti kupolą. Bet pilotai juk ir tam mokomi, kad žinotų, kaip elgtis tokiose situacijose. Beje, ten, aukštai, skridome balionams neįprastai dideliu 72 km/val. greičiu, o nusileidus į slėnį, kupolas ramiai stovėjo gerą pusvalandį, kol sulaukėme atvažiuojančios komandos”.

Prisiminė ir vieną nemalonumą, kai važiavo skraidinti vieno vaikinuko, gavusio skrydį oro balionu 18-ojo gimtadienio proga. Matyt, išvakarėse jaunuolis buvo gerai paūžęs, nes važiuojant į starto vietą jį pradėjo siaubingai pykinti. Taigi vyruko teko atsiprašyti ir jį pakviesti paskraidyti kitą kartą. “O šiaip oro balione nėra perkrovų, tik greičiau kylant ir leidžiantis gali užgulti ausis, kaip ir važiuojant liftu. Balionų tikrai nesupa, nekrato ir vadinamųjų oro duobių, į kurias patenka lėktuvai, nebūna, - paaiškina jis. - O jeigu saugumo sumetimais keleiviai paklausia apie parašiutus, atsakau: jūs virš galvos turite vieną didelį parašiutą, kuris jums neleis nukristi”. (Šypsosi.)

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"