2 nuotr.Sunku patikėti, kad 35 metų Artūras Matkevičius-DJ Mamania, garsiausios Lietuvos repo grupės „G&G Sindikatas“ narys, prie diskžokėjaus pulto jau 20 metų. Šia proga visus savo talento gerbėjus jis kviečia į Vilniaus klubą „Opium“, kur surengs ritmingą ir smagų vakarėlį.
- Lapkričio 16 d. klube „Opium” Vilniuje švęsite savo diskžokėjavimo karjeros 20-metį. Kaip džiuginsite ir stebinsite klausytojus?
- Norėjosi atrinkti kūrinius, kuriuos grodavau įvairiuose vakarėliuose ir sudėti į tam tikrą seką, atspindinčią 20 metų karjerą. Tačiau 20 metų – nemažai laiko, todėl kai kurie kūriniai galbūt nebus itin aktualus tokiam vakarui. Taigi pusė šventinio vakarėlio skambės seni, man svarbūs kūriniai, o kiti – dabar vakarėliuose grojama muzika. Vakarėlyje taip pat dalyvaus geras draugas ir ilgametis kolega DJ Mix iš Kauno, bičiulis iš Latvijos DJ Rudd, buvęs radijo kolega Andrew Moodbase, „Kamy“ ir būgnininkas Josh McClung, su kuriuo turime sukūrę projektą „Yoko Mono“.
- Esate sakęs, jog vaikystėje svajojote būti gaisrininku, Vilniaus universitete studijavote geologiją, o kas paskatino stoti prie diskžokėjaus pulto?
- Kiekvieno žmogaus gyvenime vienu metu vyksta daug dalykų. Kai man buvo 15 metų, dažnai lankydavausi diskotekose ir pastebėjau, kad mane traukia ne šokio aikštelė, o žmonės, kurie leidžia muziką. Stengdavausi su jais susipažinti, pabendrauti. Domėjimasis muzika, kolekcijos kaupimas darė man įtaką. Kai studijavau, jau užsiėmiau muzika, pasirinkau geologiją, nors mačiau save kaip pedagogą. Diskžokėjavimas mano gyvenime buvo gan epizodiškas – 1993 metais sugrojau savo pirmąjį „setą“, 1996 metais pats to nesitikėdamas laimėjau diskžokėjų konkursą, vykusį sporto rūmuose, 1998 metais sulaukiau Svaro skambučio ir taip pasiekiau akimirką, kai diskžokėjavimas tapo pagrindine mano veikla.
- Kaip atrodo jūsų gyvenimas po 20 metų karjeros?
- Puikiai. Mano gyvenimą drąsiai galima pavadinti margu. Prasidėjus karjerai, tėvai į šią mano veiklą žiūrėjo skeptiškai. Mūsų šalyje, kurioje nebuvo jokios diskžokėjų kultūros ir ryškesnių pavyzdžių, tai buvo rizikingas pasirinkimas. Mano mama labai mėgsta keliauti. Kai diskžokėjaus karjera man suteikė galimybes keliauti, ji pakeitė nuomonę. Taigi pamačiau bene pusę pasaulio.
Minėtas Svaro skambutis – kertinis karjeros momentas, po kurio viskas tarsi pradėjo kilti į viršų, atsirado daugiau veiklos. Pamačiau daug įvairių muzikos pusių: koncertavau su grupėmis „G&G Sindikatas“, „Skamp“, SEL, dalyvavau „Kaunas Jazz“, „Birštonas Jazz“ ir daugelyje populiarių festivalių. Sukūrėme gerus projektus su Linu Rimša ir Danieliumi Praspaliausku.
- Jei reikėtų išskirti porą ryškiausių muzikinės karjeros epizodų, kokie jie būtų?
- Tikrai sunku išskirti ryškiausius, nes tokių buvo daug. Didžiausias karjeros įvykis – Svaro kvietimas prisijungti prie grupės „G&G Sindikatas“, kai įrašėme pirmąjį albumą. Tuo metu tai buvo mažai žadantis, tačiau labai džiugus dalykas. Taip pat išskirčiau susitikimus su savo korifėjais – diskžokėjais, padariusiais man didžiausią įtaką. Smagu prisiminti, kad visi jie buvo geranoriški mano atžvilgiu. Pamenu, prašiau DJ Premier skirti 10 minučių, o galiausiai visą valandą su juo pietavome ir kalbėjomės. Los Andžele susipažinau su DJ Z-Trip, prieš kelerius metus išrinktu geriausiu Amerikos diskžokėjumi. Jis buvo mane nusivedęs į savo studiją. Ne vieną draugą vėliau užkrėčiau jo muzika. Su Viktoru Diawara norime pasikviesti jį į Lietuvą ir surengti pasirodymą.
- Kaip jūs kuriate muziką? Kur geriausiai susikaupiate?
- Geriausia kurti vienam namie, juolab dabar yra tam tinkamos sąlygos: pagaliau įsirengiau savotišką darbo erdvę, nereikia niekur tampytis įrangos, sveriančios 30-40 kilogramų. Su studija ir kitais muzikantais galiu bendrauti internetu.
- Atrodo, jog su grupe „G&G Sindikatas“ esate lyg viena šeima. Ar taip ir yra?
- Nors laisvalaikiu bendraujame nedaug, neretai surengiame bendrus suėjimus su šeimomis. Kartais darome teminius vakarėlius, būtinai ką nors gaminame. Liepos 6-ąją švenčiame „G&G Sindikato“ gimtadienį ir šia proga su šeimomis plaukiame baidarėmis. Taigi esame labai didelė šeima.
- Be visų su muzika susijusių veiklų, dalyvavote ir socialiniuose projektuose. Ar manote, jog muzika tikrai saugo?
- Tikrai taip. Muzika turi reikšmę žmogaus gyvenime ir galią atitraukti nuo negandų. Visos socialinės reklamos, kuriose buvau, įrodo, jog muzika tikrai saugo. „Sindikatui“ jau 16 metų, kelios kartos užaugo ir vis dar auga su grupės muzika ir klauso, ką mes sakome. Hiphopo žodžiais pasakoma bene 3 kartus daugiau nei kitų stilių muzika, todėl manau, tai daro teigiamą įtaką klausytojams. 2004 metų kūrinys „Muzika, kuri saugo“ iki šiol aktualus.
- Kolekcionuojate plokšteles. Ar didelę kolekciją surinkote?
- Prieš 13-14 metų duotame interviu sakiau, jog turiu apie 150 plokštelių, tada tai atrodė daug. Šią vasarą bandžiau suskaičiuoti, kiek plokštelių turiu dabar, paaiškėjo, kad per 4 tūkst. Daugiausia jas parsivežu iš kelionių po užsienį, nes turiu tradiciją plokšteles vežtis iš kiekvienos kelionės. Dažniau perku senas plokšteles. Dar turiu daugybę kompaktinių diskų, kasečių. Taigi esu įrengęs atskirą kambarį, kuriame viskas kompaktiškai telpa, sudėliota pagal abėcėlę. Kolekcija šiuo metu taip sparčiai nedidėja kaip anksčiau, tačiau ji auga, vietos naujoms plokštelėms dar yra. (Šypsosi.)
- Rodos, laisvalaikiu fotografuojate. Kokių dar veiklų turite?
- Anksčiau, kai rengdavome vakarėlius ir man nereikėdavo groti, fotografuodavau. Dabar klubai internete dalijasi vakarėlių nuotraukomis, o mes tai darėme dar 2001-2002 metais. Be to, iki šiol važiuoju į festivalį „Splash!“ Vokietijoje, ten kiekvienais metais man suteikiama fotografo akreditacija. Tos nuotraukos vėliau atsiranda www.hip-hop.lt tinklalapyje ir kitose informacijos sklaidos priemonėse. Nuvykęs į šį festivalį, energijos pasikraunu visiems metams, o akreditacija man leidžia pabūti arčiau atlikėjų. Laisvalaikiu žaidžiu ledo ritulį, nors pastaruoju metu šiek tiek apleidau šį pomėgį. Tačiau labai juo domiuosi, stebiu rungtynes, seku statistiką. Su žmona labai mėgstame snieglentes. Kartu keliaujame į kalnus arba važiuojame į Druskininkų „Snow Areną“. Daug skaitau, pastaruoju metu ypač patinka biografinės knygos.
- Kokių veiklų, be muzikos, dar turite?
- Darbo dienomis esu montuotojas. Per 10 darbo metų jau tikriausiai visose televizijose teko pristatyti savo laidas. Anksčiau, kai rengdavome daugiau vakarėlių, teko maketuoti ir skrajutes bei plakatus. Vadovaujuosi taisykle: niekas nepadarys taip, kaip tu nori, geriausia viską pasidaryti pačiam. Išmokau naudotis pagrindinėmis dizaino programomis ir su „G&G Sindikatu“ kurdavome marškinėlių, džemperių, lipdukų dizainą.
- Jūsų šeima labai tvirta, o jūs garsėjate kaip puikus tėvas. Ar sunku suderinti laiką, skiriamą šeimai, ir muzikinę veiklą?
- Manau, šeimai skiriu pakankamai laiko. Tiesa, savaitgaliais būnu užimtas, tad tenka ilgiau pamiegoti. Tačiau kasdien nuvedu dukrą į darželį ir vakare pasiimu. Stengiuosi suteikti žmonai galimybę ryte ramiai susiruošti į darbą, planuoti savo laiką taip, kad tai netrukdytų šeimai. Ir mane supantys žmonės turi šeimas, todėl mane puikiai supranta, juk šeima yra svarbiausia.
- Ar keturmetė dukrytė nesiprašo prie pulto? Kartu klausotės muzikos?
- Prašosi. Ji nori paliesti, pajudinti plokšteles ir jai labai patinka, kai nuo jos prisilietimo išgaunamas garsas. Šią vasarą ji gavo savo pirmąją plokštelę. Mano dukrai labai patinka „Pilot“ daina „It‘s magic“. Taigi nusprendžiau jai padovanoti plokštelę, kurioje yra ir ši daina. Tiesa, tikėjausi džiugesnės dukros reakcijos, kai kartu išpakavom dovaną ir pradėjom klausytis. Dukra nuėmė adatą ir išėjo į savo kambarį žaisti. Tačiau man vis tiek smagu, kad ji jau turi savo pirmąją plokštelę.
- Kokie jūsų ateities planai?
- Artimiausi mano planai – naujas „Sindikato“ albumas. Jau sugalvojome jo pavadinimą, turime viršelio viziją, beliko įrašyti kelis kūrinius. Labai norėčiau, kad „Sindikatas“ surengtų akustinį koncertą. Kadangi tokio koncerto metu manęs tikriausiai nebūtų scenoje, norėčiau pasinaudoti operatoriaus ir montuotojo įgūdžiais ir sumontuoti koncerto vaizdo įrašą. Tai atimtų daug laiko, tačiau būtų graži patirtis ir man, ir grupei. Taip pat su būgnininku Džošu McClung turime kelias idėjas, kurias tikimės įgyvendinti per pusmetį.
Kadaise esu pasakęs, kad noriu iki savo 40-mečio aktyviai diskžokėjauti. Dabar turiu 2 darbus:- dirbu montažinėje ir užsiimu muzikine veikla. Po 5 metų norėčiau vieno darbo atsisakyti ir susilaukti antro vaiko. Norėčiau, kad žmona siektų karjeros, o aš galėčiau daugiau laiko skirti šeimai ir vaikams. Tačiau tai utopinis planas, sunku pasakyti, kas nutiks per 5 metus.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Laisvalaikis“
