Įdomūs faktai iš Agatos Kristi gyvenimo

Vienos populiariausių XX a. rašytojų, „detektyvų genijaus“ Agatos Kristi (Agatha Christie) gyvenime buvo gausu prieštaringų ir ryškių momentų, ir daugelį jų rašytoja panaudojo savo kūriniuose.

Kaip dažnai būna talentingiems žmonėms, Agatą kamavo disgrafija - negebėjimas užrašinėti tekstą. Visus savo kūrinius ji diktavo. Parašyti pirmąjį romaną A.Kristi paskatino ginčas su seserimi literate. Jos susiginčijo, ar Agata sugebės sukurti ką nors vertingesnio už seserį.

Iš pradžių Agata Meri Klarisa Malovan (Agatha Marie Clarissa Mallowan), mergautine pavarde Miler (Miller), ketino kūrinius leisti Martino Vesto arba Martino Grėjaus pavarde, manydama, kad detektyvo autoriaus moteriška pavardė galėtų skaitytojus nuteikti priešiškai, bet vėliau ji nusprendė palikti tikrąjį vardą ir pirmojo vyro pavardę - Kristi.

Pirmojo pasaulinio karo metais A.Kristi dirbo medicinos sesele karo ligoninėje, paskui vaistinėje ir todėl puikiai susipažino su nuodingomis medžiagomis. Galbūt todėl nunuodijimas yra toks populiarus jos romanuose.

1926 m. buvo vieni sudėtingiausių A.Kristi gyvenime, kai ji paslaptingai dingo. Mirė jos mama, brolis galutinai tapo narkomanu, leidėjams nepatiko romanas „Rodžerio Ekroido nužudymas“, kuriame buvo pasakojama žudiko vardu, negana to, jos vyras Arčibaldas įsimylėjo kitą moterį ir pareikalavo skyrybų. Po to Agata dingo, buvo ilgai ieškoma, buvo net kreiptasi pagalbos į kitą anglų detektyvų meistrą - Arturą Konaną Doilį (Arthur Conan Doyle). Po kurio laiko Agata buvo rasta nedideliame kurortiniame miestelyje, kuriame ji visiems prisistatydavo kaip Tereza Nil. Labai nukentėjo jos atmintis: ji miglotai prisiminė vyrą, negalėjo prisiminti dukters vardo, o tikrą seserį pažino tik po kelių dienų. Kai kas manė, kad rašytoja specialiai suvaidino savo „dingimą“, norėdama atkeršyti vyrui.

Per Antrąjį pasaulinį karą A.Kristi parašė du apsakymus - „Uždangą“ (Curtain) ir „Pamirštą žmogžudystę“ (Sleeping Murder), kurie turėjo tapti paskutinėmis knygomis apie Erkiulį Puaro ir mis Marpl, du jos populiariausius personažus. A.Kristi prašymu abi knygos buvo paslėptos banko seife ir turėjo pasirodyti, kai ji jau nebegalės rašyti. Apsakymai buvo išleisti 1974 m., kai rašytojai sukako 84 metai...

Vienas A.Kristi pažįstamas kartą papasakojo apie jos kūrybos metodus: „Ji parašydavo knygą iki paskutinio skyriaus, paskui išsirinkdavo mažiausiai tikėtiną įtariamąjį ir, grįžusi į pradžią, perrašydavo kai kurias vietas, kad jį „sukompromituotų“. A.Kristi teigė nuo vaikystės iki gilios senatvės sapnuodavusi vis tą patį sapną - vyrą su nukirstomis rankomis ir baisiu veidu. Ji vadino jį „žmogumi-žudiku“, nors sapne jis nė karto nieko nenužudė.

A.Kristi buvo ištekėjusi dukart, su pirmuoju vyru susilaukė dukters Rozalindos. Antrą kartą ji ištekėjo gana vėlai, be to, vyras buvo už ją jaunesnis 15 metų. Jis buvo archeologas, ir Agata dažnai juokaudavo, jog archeologo žmona turi būti daug senesnė už vyrą, kad jį domintų.

Jos knygos yra išleistos daugiau kaip 2 mlrd. egzempliorių tiražu ir išverstos į 103 pasaulio kalbas. A.Kristi tapo viena iš Didžiosios Britanijos simbolių, jos šedevrai yra daugiausia leidžiamos knygos po Biblijos ir Šekspyro kūrinių. Taip pat A.Kristi pasiekė teatro spektaklių pagal literatūros kūrinius rekordą, o jos pjesė „Pelėkautai“ (Mousetrap), pirmą kartą pastatyta 1952 m., iki šiol be perstojo rodoma Londono scenose.

A.Kristi yra daugelio žinomų posakių autorė, o žinomiausias iš jų - „Laisvė yra verta to, kad už ją būtų kovojama“.

Filmas „Žmogžudystė Rytų eksprese“ buvo vienintelė rašytojos kūrinių ekranizacija, kuria A.Kristi liko visiškai patenkinta. Ji sakė, kad Alberto Finio (Albert Finney) suvaidintas Erkiulis Puaro buvo artimiausias jos literatūriniam personažui. A.Kristi daug keliavo, o romaną, pagal kurį buvo sukurtas filmas, parašė Stambule, kur buvo nuvykusi ilsėtis su savo vyru.