Išsiblaškęs nevykėlis ir aukštas blondinas

Filmai, kuriuose vaidina P.Rišaras, jau daugiau kaip 40 metų nepraranda aktualumo, žiūrovams sukelia nevaldomo juoko priepuolius ir priverčia nuoširdžiai pergyventi dėl paiko ir nevikraus, bet tokio žavaus herojaus: „Žaisliukas", „Aukštas blondinas juodu batu", „Nevykėliai" ir daug kitų. Bet išsiblaškęs jis tik kine, o gyvenime - geležinės valios ir nemenko verslumo žmogus.

Pjeras Rišaras gimė 1934 m. rugpjūtį gerbiamoje stambaus tekstilės pramonininko šeimoje. Jo tėtis buvo lošėjas, prašvilpė visą savo turtą dar iki sūnaus gimimo ir paliko šeimą globoti savo tėvui, žinomam aristokratui, ir sūnų lankydavo labai retai. Taigi Pjerą augino seneliai ir mama. Senelis, dievobaimingas katalikas, anūką auklėjo griežtai ir bausdavo net už mažiausias išdaigas.

Ūgtelėjusį Pjerą senelis išsiuntė į mokyklą internatą, kuriame mokėsi daugiausia paprastų miestiečių vaikai. Tuos vaikus į mokyklą atveždavo senutėlis autobusas, o P.Rišarą - limuzinas su asmeniniu vairuotoju. Nieko keisto, kad jaunasis Pjeras ne iškart susidraugavo su bendraamžiais iš paprastų šeimų.

Nerangaus linksmuolio įvaizdis

Norėdamas išvengti konfliktų ir muštynių, Pjeras greitai rado būdą pelnyti bendraklasių pagarbą: pradėjo visus nuolatos linksminti pokštais ir komiškomis scenelėmis. Kompanijos siela jis gal ir netapo, bet „klasinis priešiškumas" išnyko. Būtent nuolatinės mokyklinės improvizacijos ir laviravimas tarp aplinkinių pripažinimo ir tų pačių žmonių niuksų ir lėmė būsimąją Pjero profesiją.

Jisai tvirtai nusprendė tapti aktoriumi, tuo labai supykdydamas artimuosius. Išdidūs aristokratai aktoriaus profesiją laikė visiškai netinkama jų garsiai šeimai. Šeima reikalavo, kad Pjeras pasirinktų rimtą profesiją ir taptų verslininku. Tada Pjeras priėmė vienintelį teisingą sprendimą - sulaukęs pilnametystės išėjo iš namų ir išvyko į Paryžių, ketindamas stoti į aktoriaus meistriškumo kursus.

Kursuose jaunojo komiko laukė smūgis: jam buvo pranešta, kad dėl tokios išvaizdos aktoriaus karjera jam „nešviečia". Tačiau režisierius Šarlis Diulenas (Charles Dullin) patikėjo talentingu ir juokingu vaikinu ir sutiko jį priimti į savo grupę. Mokydamasis aktorystės meno P.Rišaras dirbo kavinėje, su autoriniais numeriais pasirodydavo miuzikholuose ir estradoje.

Žiūrovai jį pamilo už „nerangaus linksmuolio" vaidmenis, ir šis įvaizdis tapo jo vizitine kortele tiek scenoje, tiek kine. Netrukus jis pradėjo vaidinti teatre, o paskui ir kine. Pirmasis Pjero Rišaro vaidmuo buvo visiškai nedidelis - filme „Monparnasas, 19" su Žeraru Filipu (Gerard Philipe) ekrane jis pasirodė vos sekundę. O paskui net devynerius metus jam nesisekė gauti reikšmingesnio vaidmens.

Šis ilgas nesėkmių ir neigiamų atsakymų laikotarpis būtų palaužęs bet ką. Bet Pjeras nepasidavė ir atkakliai siekė savo tikslo. Jis nutarė: „Jeigu manęs niekas nenori filmuoti kine, nusifilmuosiu pats. Ir dar pagrindiniame vaidmenyje!" Ir iš tiesų P.Rišaras pats sukūrė filmą „Išsiblaškėlis". Filmas pavyko puikiai, o aktoriaus pavardė nuskambėjo per visą šalį.

Beje, „Pjeras Rišaras" - tai ne vardas ir pavardė, o tiesiog vardas. Jis yra aristokratų giminės atžala, todėl jo vardas yra kur kas ilgesnis negu daugumos prancūzų - Pjeras Rišaras Morisas Šarlis Leopoldas Defė. Kinui jis jį tiesiog sutrumpino ir tuo užsitraukė kilmingų giminaičių rūstybę.

Tačiau „Išsiblaškėlio" sėkmė buvo visiškai menka palyginti su komedijos „Aukštas blondinas juodu batu" (1972 m.) fenomenu. Po šio filmo aktorius sulaukė tikros pasaulinės šlovės. Šis populiarumas aktoriui tam tikra prasme atsirūgo: kino „gamintojai" sumetė - reikia kalti geležį, kol karšta. Jie nusprendė filmuoti P.Rišarą kitose komedijose, bet...nekeisti jo vardo, palikdami jį „Fransua Perenu". Taigi Pjeras Rišaras septyniuose skirtinguose filmuose suvaidino septynis personažus vardu Fransua Perenas. Keista, bet filmai išėjo puikūs.

Iš viso P.Rišaro sąskaitoje -per 90 filmų, tarp kurių - K.Zidi „Jis pradeda pykti", F.Veberio „Žaisliukas" ir E.Molinaro „Į kairę nuo lifto". Kartu su Ž.Depardjė (G.Depardieu) jis nusifilmavo serijoje sėkmės sulaukusių komedijų, kurias iki šiol mėgsta žiūrovai visame pasaulyje.

Be aktoriaus karjeros P.Rišaras išbandė save režisūroje, sukūrė tokius filmus kaip „Išsiblaškėlis", „Alfredo nelaimės" ir „Aš drovus, bet pasitaisysiu", taip pat dokumentinį filmą apie revoliucionierių Ernestą Če Gevarą.

Jo gyvenimo moterys

Pjeras Rišaras niekada neslėpė savo silpnybės gražiosios lyties atstovėms. Net būdamas gerokai per 80, kai sulaukdavo klausimo apie tai, kaip jam pavyksta išlaikyti tokią puikią fizinę formą, jis, koketiškai šypsodamasis, atsakydavo, kad sportuoja... lovoje. Beje, visą gyvenimą jis nemėgo afišuoti asmeninio gyvenimo, nors moterų jo gyvenime netrūko niekada. Ir visos kaip viena buvo tikros gražuolės.

Pirmąja P.Rišaro žmona tapo balerina Danielė Minacoli (Danielle Minazzoli), kuri vėliau taip pat pradėjo filmuotis kine. Jų santuokoje gimė sūnūs, Olivjė ir Kristofas. Abu sūnūs pasirinko muzikantų karjerą: Olivjė groja saksofonu, o Kristofas - kontrabosu.

Poros bendras gyvenimas truko 20 metų, nuo 1960-ųjų iki 1980-ųjų. Išsiskyręs su žmona, P.Rišaras buvo užmezgęs keletą rimtų romanų, tarp jų su prancūzų aktore Miuriele Diubriul (Muriel Dubrulle) ir modeliu iš Maroko Aiša. Būdamas brandaus amžiaus Pjeras Rišaras susipažino su modeliu iš Brazilijos Seila Laserda (Ceyla Lacerda) ir pradėjo rėžti sparną aplink ją nepaisydamas 27 metų amžiaus skirtumo. Negana to, naujoji mylimoji tuo metu buvo ištekėjusi.

Kaip prisipažino pati Seila, ją patraukė nepakartojama P.Rišaro charizma ir humoro jausmas. Ji greitai išsiskyrė ir persikėlė gyventi pas Pjerą. Daugelis jos sprendimą smerkė, nesuprasdami, kodėl ji pasirinko „senuką".

Seila nežinojo, kad P.Rišaras yra toks populiarus aktorius, nes Brazilijoje europietiškas kinas nėra dažnai rodomas. Iki susitikimo su Pjeru ji buvo mačiusi tik vieną jo filmą. Kalbos barjeras taip pat netapo kliūtimi jų santykiams. Seila atsisakė karjeros ir visiškai pasišventė vyrui. Ji aktyviai įsijungė į Pjero gyvenimą, pamilo jo šešis anūkus, kurie ją priėmė kaip savą. Seila savo vyrui, prancūzų kino legendai yra ištikima jau beveik 30 metų.

Restorano ir vynuogynų savininkas

Kaip tikras prancūzas, R.Rišaras vertina vyną ir puikiai apie jį nusimano. 9-ojo deš. viduryje, keliaudamas motociklu (dar viena žvaigždės aistra), P.Rišaras atsitiktinai pamatė skelbimą apie parduodamą 20 ha vynuogyną Prancūzijos pietuose, prie Viduržemio jūros, ir nutarė jį įsigyti. Ten jis dabar praleidžia didžiąją vasaros dalį. Vyndario P.Rišaro vyno gamybos įmonės produkcija yra eksportuojama į 11 pasaulio šalių.

Kiekvienais metais keliasdešimt tūkstančių vyno butelių tiekiami Prancūzijos ir Belgijos restoranams. Prieš keletą metų vyno gamybos įmonę perėmė jo jaunesnysis sūnus Kristofas, dabar vadovaujantis prekės ženklui „Chateau Bel Eveque". Be vyno, P.Rišaras vertina ir skanų maistą. Jau ne vieną dešimtmetį jis yra prancūziškos virtuvės restorano Paryžiuje, turinčio „Michelin" žvaigždę, šeimininkas.

Ilgaamžiškumo paslaptis

Pjero Rišaro energingumas stebina daugelį. Aktorius tai aiškina paveldimumu: jo mama 90-ies vis dar vairuodavo sportinį automobilį ir galėjo atlikti „špagatą". P.Rišaras juokauja, kad „jaunystės formulė" jų šeimoje paveldima. Antroji paslaptis: Pjeras stengiasi aplinkinį pasaulį priimti su tokiu pačiu susižavėjimu ir nuostaba, kaip tai daro kokių aštuonerių metų vaikas. Ir trečioji paslaptis: veikti tik tai, kas teikia džiaugsmo.

Tai, kad P.Rišarui neseniai sukako 90 - visai ne priežastis jį „nurašyti". Aktorius iki šiol filmuojasi kine, bet dar įdomiau, kad didžiąją dalį pasiūlymų kategoriškai atmeta. Ir ne todėl, kad „per senas", o todėl, kad „siaubingi scenarijai". Tokį išrankumą galima paaiškinti tuo, kad P.Rišaras iš esmės nemėgsta šiuolaikinio kino, o didžiausią nepasitenkinimą jam kelia netalentingi ir beveidžiai režisieriai, kurie „nieko nedaro dėl kūrybinio intereso".

Vis dėlto P.Rišaras darbo galutinai neatsisako ir retkarčiais pasirodo didžiajame ekrane. 2023 m. jį buvo galima išvysti filmuose „Asteriksas ir Obeliksas: Vidurio karalystė" ir dramoje „Žana Diubari". Dėl hercogo Rišeljė vaidmens šiame filme jis buvo priverstas nusiskusti barzdą, su kuria nesiskyrė pastaruosius 30 metų. Ir liko sužavėtas ir darbu su Džoniu Depu (Johnny Depp), vaidinusiu pagrindinį vaidmenį, ir su režisiere Maiven (Maiwenn) , didele jo kūrybos gerbėja.