Jonas Paulius II - popiežius be tiaros

Studentas, svajojęs apie teatrą

Karolis Juzefas Voityla (Karol Jozef Wojtyla)  gimė 1920 m. gegužės 18 dieną Vadovicuose, netoli Krokuvos. Jis buvo jauniausias iš trijų buvusio Lenkijos armijos seržanto Karolio Voitylos ir mokytojos Emilijos Kačorovskos vaikų. Kai Karoliui sukako 8 metai, mirė jo mama. 1938-ais Karolis su tėvu persikėlė į Krokuvą, įstojo į Jogailos universitetą, kuriame studijavo filosofiją ir įvairias kalbas. Jaunystėje Karolis negalvojo apie kunigystę. Jį gerokai labiau traukė teatras. Jis vaidino studentų teatre, lankė retorikos paskaitas ir rašė eiles. Išbandė jėgas ir dramaturgijoje: vos 14-os parašė savo pirmąją pjesę. Tais laikais išryškėjo ir jo talentas kalboms: jis sklandžiai kalbėjo 12 kalbų. Karolis buvo giliai tikintis žmogus, bet į klausimą, ar nenorėtų tapti kunigu, atsakydavo paprastai: „Aš nevertas“. Tik po tėvo mirties, likęs visiškai vienas, jis pradėjo rimtai galvoti apie kunigystę.

Pirmasis popiežius lenkas

Karo metais pogrindinėje kunigų seminarijoje Krokuvoje K.Voityla studijavo teologiją, o 1946 m. buvo įšventintas į kunigus. Palaipsniui kildamas bažnytinės hierarchijos laiptais, jis 1967 m. tapo kardinolu.

1978 m. Vatikane vyko dramatiški įvykiai. Po popiežiaus Pauliaus VI mirties jo įpėdiniu buvo išrinktas kardinolas Albinas Lučianis, pasirinkęs Jono Pauliaus I vardą. Tačiau naujasis popiežius po 33 dienų neaiškiomis aplinkybėmis mirė. Naujųjų rinkimų favoritai buvo Genujos arkivyskupas Džuzepė Siris ir Florencijos arkivyskupas Džovanis Benelis. Jų konkurencija baigėsi tuo, kad buvo pasirinkta kompromisinė figūra. Ja ir tapo tuo metu 58-erių metų Karolis Voityla - pirmasis pontifikas ne italas per pastaruosius 455 metus. Naujasis popiežius pasirinko savo pirmtako vardą, tapdamas Jonu Pauliumi II.

Vos išrinktas Romos katalikų bažnyčios vadovu, Jonas Paulius II pademonstravo, kad neketina būti panašus į savo pirmtakus: jis atsisakė intronizacijos ceremonijos, nenešiojo tiaros ir visada pabrėždavo savo vaidmenį, nusakytą popiežiaus titulu Servus Servorum („Dievo tarnų tarnas“). Kalbėdamas apie save, Jonas Paulius II vartojo įvardį „aš“ vietoj „mes“, kaip priimta kalbėti karūnuotiems asmenims, taip pat Vatikano vadovams.

Antikomunistas ir taikdarys

Jau būdamas Krokuvos arkivyskupu Karolis Voityla kėlė nemažai rūpesčių socialistinės Lenkijos valdžiai: jis siekė, kad seminarijos auklėtiniai būtų atleidžiami nuo tarnybos kariuomenėje, statyti naujas bažnyčias, palaikė taikius socialinius protestus. Valdžia mielai būtų ėmusis represijų prieš jį, bet turėjo pripažinti - kardinolas K.Voityla įstatymų nepažeidinėja, taigi bet kokios prieš jį nukreiptos akcijos būtų atrodžiusios kaip persekiojimas dėl tikėjimo

Popiežius buvo atkaklus antikomunistas ir savo pažiūrų niekada neslėpė. Tačiau radikalizmas jam buvo svetimas - prievartos jis nelaikė geriausiu kovos būdu. Jam kėlė nerimą ne tik komunistinių idėjų plitimas, K.Voityla išgyveno ir dėl to, kad bažnyčios įtaka Vakarų šalyse silpnėja. Sustabdyti šią tendenciją, jo nuomone, galėjo tik aktyvi pastoracinė veikla ir pasauliečių įtraukimas į bažnyčios gyvenimą. Jonas Paulius II ryžtingai pasmerkė tarp Lotynų Amerikos katalikų populiarią „išlaisvinimo teologiją“ ir ekskomunikavo kunigą Ernestą Kardenalį, tapusį Nikaragvos sandinistų vyriausybės nariu. Bet tuo pačiu 1988 m. pontifikas apsilankė komunistinėje Kuboje. Šis popiežius dėl savo taikdariškos veiklos ne kartą buvo kaltinamas per didele Vatikano politizacija. Jis nebijojo kelti taikos iniciatyvų net tada, kai pasaulio galingieji tam nepritardavo. 1982 m., per Folklendų karą, jis apsilankė D.Britanijoje ir Argentinoje, ragino šalis sudaryti taiką. 1991 m. popiežius pasmerkė Persų įlankos karą, o 2003 m. - karą Irake.

Principai ir kompromisai

Buvo klausimų, kuriais Jonas Paulius II nedarė jokių kompromisų. Pavyzdžiui, jis nenorėjo nė girdėti apie vienalytes santuokas ir eutanaziją. Nepritarė moterų kunigystei ir palaikė celibatą. Kartu jis įrodė, kad Katalikų bažnyčia gali keistis kartu su mokslo ir technikos pažanga, iš dalies pripažino evoliucijos teoriją ir net paskyrė šv.Izidorių iš Sevilijos interneto globėju. Beje, susitikę Kuboje, popiežius ir legendinis Fidelis Kastras įrodė, kad net principiniai ideologiniai priešininkai gali rasti sąlyčio taškų.

Pasikėsinimas Šv.Petro aikštėje

Į Jono Pauliaus II gyvybę ne kartą buvo kėsintasi. 1981 m. gegužės 13-ąją į pontifiką šovė ultradešiniųjų grupuotės „Pilkieji vilkai“ narys turkas Mehmetas Ali Agdža. Teroristas, sunkiai sužeidęs Joną Paulių II, buvo sučiuptas ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. 1983 m. Jonas Paulius II aplankė M.Agdžą kalėjime ir po susitikimo su savo potencialiu žudiku pareiškė: „Tai, apie ką mes kalbėjomės, liks mūsų paslaptis. Kalbėjausi su juo kaip su broliu, kuriam atleidau ir kuriuo visiškai pasitikiu“. Jonas Paulius II iki mirties palaikė ryšius su M.Agdžos šeima, buvo susitikęs su jo motina ir broliu. Pats M.Agdža gailėjosi dėl nusikaltimo ir prašė pontifiko atleidimo, vadino jį savo dvasiniu mokytoju. Paleistas iš kalėjimo, jis išreiškė norą apsigyventi Lenkijoje, popiežiaus tėvynėje, dar ir dėl to, kad perėjo į katalikybę.

Visi žmonės - broliai

Jonas Paulius II bandė suartinti įvairias konfesijas, nors iki jo tai atrodė neįsivaizduojama.1986 m. balandį popiežius pirmą kartą istorijoje apsilankė sinagogoje, kur ištarė frazę, tapusią vienu dažniausiai cituojamų jo posakių: „Jūs - mūsų mylimi broliai ir, galima sakyti, mūsų vyresnieji broliai“. 2001 m. gegužės 6-ąją meldėsi už taiką Damaske ir įžengė į Omeijadų mečetę. 2001 m. jis pirmą kartą po 1054 m. įvykusio krikščionių bažnyčios skilimo į katalikų ir stačiatikių apsilankė stačiatikiškoje Graikijoje.

Atgaila už bažnyčios nuodėmes

Būtent Jonas Paulius II Katalikų bažnyčios vardu atsiprašė už kryžiaus karų laikų ir inkvizicijos nusikaltimus. Taip pat jis po 350 metų reabilitavo Galilėją Galilėjų, pripažindamas jo teisumą. Katalikų vardu jis atgailavo už masinį protestantų žudymą Prancūzijoje per Baltramiejaus naktį. Vergų palikuonių popiežius atsiprašė už katalikų dalyvavimą vergų prekyboje. Atsiprašė Jonas Paulius ir už naujesnių laikų bažnyčios nuodėmes, pavyzdžiui, už daugybės katalikų neveiklumą ir tylėjimą per holokaustą, už panieką žydams, diskriminaciją dėl lyties ir tautybės, už socialinės ir ekonominės neteisybės apraiškas. 2001 m. popiežius paprašė atleidimo už seksualinės prievartos atvejus Katalikų bažnyčioje.

Futbolo gerbėjas

Nors Jonui Pauliui II svarbiausia buvo jo ganytojiška misija, jis turėjo ir pasaulietiškų interesų. Meilę teatrui jau minėjome. Vatikane visi puikiai žinojo, kad pontifikas yra azartiškas aistruolis, ypač vertinantis futbolą. Kadaise jaunasis K.Voityla pats išbėgdavo į aikštę, o būdamas brandaus amžiaus stengėsi nepraleisti įdomių rungtynių transliacijų. 2004 m., švęsdamas 26-ąją pontifikato sukaktį, Jonas Paulius II pakvietė Vatikane koncertuoti Rusijos armijos A.Aleksandrovo dainų ir šokių ansamblį. Pirmą kartą šį kolektyvą kardinolas K.Voityla pamatė 8-ą deš. Krokuvoje, ir dainuojančių, ir šokančių rusų kariškių meistriškumas jį tiesiog pakerėjo.

Padarė viską, ką galėjo

2005 m. kovo 27-ąją tikintieji, susirinkę Šv.Petro aikštėje Vatikane, laukė, kada Apaštalų rūmų lange į juos po šv.Velykų mišių kreipsis popiežius Jonas Paulius II. Atvertame lange pasirodė pontifikas, ir minia nuščiuvo, laukdama jo žodžių. 84 metų Katalikų bažnyčios galva žiūrėjo į susirinkusiuosius, bet nepajėgė pratarti nė žodžio. Tikriausiai tada kaimenė, dievinanti savo ganytoją, suprato, kad jo dienos Žemėje yra suskaičiuotos. Po tos nepasakytos kalbos Jonas Paulius II viešai pasirodė dar vieną kartą. Jis nepajėgė net pasveikinti tikinčiųjų, tik akimis atsisveikino su tais, kuriems tarnavo ir kurie jį dar gyvą laikė šventuoju.

Aplinkinis pasaulis sparčiai keičiasi, ir ne visada galima iš karto suprasti, kuo baigsis vieni ar kiti pokyčiai. Romos popiežius Jonas Paulius II padarė viską, kad Katalikų bažnyčia, neatsisakydama pagrindinių postulatų, išlaikytų ir išplėstų savo įtaką, žengdama koja kojon su laiku. Kiek jam tai pavyko, kiekvienas tegu sprendžia pats.