Kaip armėnų emigrantų sūnus tapo didžiuoju prancūzų šansonjė

Kritikai Šarlį Aznavūrą vadino prancūzų Frenku Sinatra, o lengvosios muzikos gerbėjai „meilės, švelnumo ir nostalgijos dainininku". Žurnalas „Time" 1998 m. suteikė jam geriausio XX a. estrados atlikėjo vardą. Tačiau tokio pripažinimo Š.Aznavūras sulaukė ne iškart - į šlovę jis ėjo apie 20 metų, iškentęs publikos pašaipas ir sarkastiškus spaudos atsiliepimus.

Šachnuras Vahinakas Aznavurianas - taip skamba tikrasis visame pasaulyje garsaus prancūzų šansonjė vardas.

Jis gimė Paryžiuje, armėnų emigrantų šeimoje. Š.Aznavūro mama buvo kilusi iš armėnų pirklių šeimos, tėvas gimė Gruzijoje (Š.Aznavūro senelis iš tėvo pusės buvo caro Nikolajaus II virėjas).

Berniuko tėvai neketino likti Paryžiuje, jie veržėsi į Ameriką. Bet kol buvo forminamos Amerikos vizos, ši pora tiesiog įsimylėjo Prancūzijos sostinę. O 1924 metų gegužės 22-ąją Aznavurianų šeimoje gimė pirmagimis, kuriam buvo suteiktas senovinis persiškas Šachnuro vardas.

Vaikystėje berniukas svajojo tapti tai kepėju - kaimynas jį išmokė gaminti plaktą grietinėlę -, tai dresuotoju - jo šunelis mokėjo iš šaukštelio gerti arbatą su pienu. Jo tėvai pasiliko Paryžiuje ir atidarė nedidelį restoranėlį, kuriame mielai laiką leisdavo dainininkai ir ne pernelyg turtingi poetai.

Nušvilptas ir nepripažintas

Per karą berniuko tėvas savanoriu išvyko į frontą. Kad šeimai padėtų prasimaitinti, Šachnuras pasirodydavo mažose Paryžiaus kavinėse ir teatruose. Scenoje jis debiutavo būdamas devynerių- atliko „rusų šokius". Apgauti prancūzus nebuvo sunku: ar jie atskirs rusiškus šokius nuo armėniškų...

Penkiolikametis Šachnuras nutarė būti dainininku, nors puikiai žinojo visus savo trūkumus - žemas ūgis, silpnas balsas, kampuoti judesiai, ryškaus individualumo trūkumas ir vardas... Šachnuras Aznavurianas vargiai galėjo tikėtis tapti žvaigžde Prancūzijoje, būtinai reikėjo slapyvardžio. Taip atsirado Šarlis Aznavūras!

Jis pradėjo dainuoti, o kritikai iš jo įnirtingai tyčiojosi. Sunku net įsivaizduoti, kaip pradedantysis muzikantas galėjo ištverti visą kritikos srautą, kuris pylėsi iš laikraščių. „Geriau jis būtų tapęs sąskaitininku", „Aznavūras - neperkama prekė" , „Taip pat sėkmingai galima dainuoti su medine koja" - tai ištraukos iš to meto spaudos. Šarlio sesuo suorganizavo jam pasirodymą prestižiniame restorane, bet jis buvo nušvilptas. O labiausiai šaipėsi jauni dainininkai, kurių vardų šiandien niekas net neprisimena. Niekas neįvertino ir jo dainų: tada buvo madingas saldaus sentimentalumo ir banalumo derinys, o Š.Aznavūro tekstuose skambėjo melancholija, nostalgija, ironija.

Edita, kinas, šlovė

1946 m. Šarlis susipažino su Edita Piaf (Edith Piaf). Dainininkė atsitiktinai užsuko į klubą, kuriame dainavo Š.Aznavūras. Paskui jis juokaudamas prisimindavo, kad tai buvo akimirka, kai publika nustojo į jį mėtyti sunkius daiktus. Jai patiko Šarlio dainų nuoširdumas ir paprastumas. Jie visą naktį gėrė vyną ir kalbėjosi, o ryte ji pakvietė jį kartu vykti gastroliuoti į Jungtines Valstijas. Taip užsimezgė keisti ir mįslingi dviejų žvaigždžių santykiai.

Tarp jų nebuvo to, kas paprastai vadinama romanu, tačiau artistai buvo neperskiriami net 8 metus. Š.Aznavūras Editai tapo nepakeičiamas: rašė jai dainas, atlikdavo jos impresarijaus, sekretoriaus ir net vairuotojo funkcijas, rūpinosi praktiškai viskuo - nuo jos bagažo iki koncertų konferanso. „Ką ji jame rado?" - stebėjosi vieni. - „Save", - atsakydavo kiti.

O paskui jis pateko į kiną. Jam buvo pasiūlyta ne tiesiog sudainuoti kine, o pasirodyti ekrane. Ir jis pasirašė sutartį. Kinas, kitaip kaip scena, jį priėmė iškart ir be išlygų. Pirmuosius reikšmingesnius vaidmenis artistas atliko filmuose „Les Dragueurs" ir „La tête contre les murs". Legendinis kino režisierius F.Triufo (F.Truffaut) kreipėsi į jį 1960-iais ir pasiūlė vaidmenį filme „Šaukite į pianistą". Šio filmo sėkmė JAV jam atvėrė prestižinės Niujorko koncertų salės „Carnegie Hall" duris. Per visą ilgą gyvenimą Šarlis Aznavūras nusifilmavo daugiau kaip 60 filmų.

Išgarsėjęs Š.Aznavūras pradėjo tikras pasaulines gastroles, kurios truko keletą metų. Turkija, Libanas, Graikija, Afrika, SSRS - Š.Aznavūras tapo pasauline žvaigžde, jo plokštelės buvo leidžiamos milijoniniais tiražais. 8-me deš. jis daug koncertavo JAV Vakarų pakrantės universitetuose, pasirodydavo Brodvėjuje. 1971 m. Venecijos kino festivalyje jis buvo apdovanotas „Auksiniu liūtu". Baigiantis 10-jam dešimtmečiui Š.Aznavūras išvyko atsisveikinimo gastrolių, o 2000 m. spalį surengė paskutiniuosius koncertus Paryžiuje. Per 70 metų trukusią karjerą Š.Aznavūras įrašė 294 albumus ir surengė per 1000 koncertų 94 šalyse. Šansonjė dainavo duetu su Frenku Sinatra (Frank Sinatra), Selina Dion (Celine Dion), Lučianu Pavaročiu (Luciano Pavarotti), Plasidu Domingu (Placido Domingo) ir kitomis pasaulinėmis žvaigždėmis.

Mūza ir trys žmonos

Jaunystėje Š.Aznavūras garsėjo kaip lovelasas, apie jo meilės nuotykius visada sklandė daugybė gandų. Jį gerai pažinoję žmonės pasakojo, kad jis pats paskui moteris niekada nebėgiojo ir netrukdavo nutraukti santykius.

Vienintele moterimi, palikusia neišdildomą pėdsaką jo gyvenime, visada buvo laikoma Edita Piaf. O jis pats teigė, kad romanų jo gyvenime buvo ne daugiau kaip bet kurio statistinio vyro gyvenime.

„Galima mylėti vieną moterį ir lygiagrečiai bučiuoti daugelį, o tai reiškia ją mylėti dar labiau" - kalbėjo garsusis artistas. Jis iki paskutinių gyvenimo dienų tvirtino, kad didžiausia jo gyvenimo laimė - žmona Ula ir vaikai.

Didžiojo šansonjė asmeninis gyvenimas nebuvo sklandus. Jis buvo vedęs triskart, ir tik trečiojoje santuokoje atrado ramybę ir laimę.

Pirmą kartą jis susituokė būdamas 21 , o jo išrinktajai - 17-ka. Vėliau jis šią santuoką pavadins jaunystės klaida. Bet porai gimė dukra Seda.

Po 5 metų jie išsiskyrė. Antroji santuoka buvo dar trumpesnė, vaikų jiedu nesusilaukė ir išsiskyrė. O tikrąja Š.Aznavūro meile tapo jo trečioji žmona, švedė Ula. Jie kartu nugyveno per 50 metų, šiandien jo našlė gyvena Šveicarijoje.

Plačios širdies žmogus

Jis save laikė vienu metu ir armėnu, ir prancūzu. Pasak jo, vieno nuo kito neatskirsi - kaip kavos su pienu. Š.Aznavūras niekada nepamiršdavo savo istorinės tėvynės, nors ir pabrėždavo, kad Armėnijos nelaiko šalimi, kurioje galėtų gyventi. Jis parašė ne vieną dainą, skirtą Armėnijai, o 1988 m., po žemės drebėjimo Spitake, Š.Aznavūro pastangomis buvo įkurta labdaros organizacija „Š.Aznavūras Armėnijai". Fondas rinko materialinę pagalbą nukentėjusiesiems.

„Visada reikia gyventi taip, tarsi tau 30 ar 40 metų. Svarbiausia - būti įsimylėjusiam savo profesiją", - prisipažino artistas interviu spaudai. O kalbėdamasis su korespondentu iš Šveicarijos Š.Aznavūras prisipažino, kad norėtų scenoje pasirodyti net sulaukęs 100 metų - taip jis mylėjo savo žiūrovus, kurie jam, žinoma, atsakydavo tuo pačiu.

Tiesa, šimto metų jis nesulaukė - 2018 m. spalio 1-os naktį Š.Aznavūras savo namuose mirė nuo širdies nepakankamumo. Jam buvo 94 metai.