Kas iš tiesų buvo Oskaras Šindleris?

Tačiau vis pasigirsta balsų tų, kurie su tokia įvykių traktuote kategoriškai nesutinka. Praėjusio dešimtmečio pradžioje Čekijoje skandalą sukėlė Jitkos Gruntovos knyga „Tiesa apie Oskarą Šindlerį“. Autorės sukurtas jo paveikslas buvo toks nepatrauklus, kad Pardubicių krašto taryba paskubėjo išbraukti O.Šindlerį iš nusipelniusių žmonių sąrašo.

Kas gi iš tiesų buvo Oskaras Šindleris - taurus gelbėtojas ar ciniškas verteiva, naudojęsis beviltiška žmonių padėtimi?

Jis gimė 1908 m. balandžio 28-ąją Cvitau mieste, tuomet priklausiusiame Austrijos ir Vengrijos imperijai. Dabar Svitavai - administracinis centras Čekijos Pardubicių krašte. Oskaro tėvai, etniniai vokiečiai, katalikai, į Cvitau atsikraustė iš Vienos. Jaunasis O.Šindleris mokėsi technikos mokykloje, bet atestato negavo, nes neišlaikė egzamino. Vaikinas išvyko į artimiausią didesnį miestą, Brno, kur baigė technikos kursus. Šeima turėjo nedidelį verslą, tad grįžęs namo Oskaras pradėjo dirbti tėvų firmoje - gamino ir pardavinėjo žemės ūkio techniką ir kitokį inventorių. Susipažinęs su būsimąja žmona Emile, Oskaras metė darbą pas tėvą, persikėlė į Brno ir įsidarbino Moravijos elektrotechnikos kompanijoje, o paskui buvo pašauktas į kariuomenę. Ištarnavęs 18 mėnesių demobilizavosi, susituokė su Emile ir vėl pradėjo dirbti toje pačioje firmoje. Emilės tėvai dukrai davė gerą kraitį, už kurį jaunavedžiai nusipirko brangų automobilį. Visus likusius pinigus Oskaras iššvaistė. Jaunąjį O.Šindlerį greitai nustojo dominti šeima, jis susižavėjo automobilių lenktynėmis, jose dalyvaudavo ir net užimdavo prizines vietas. Be viso to, dar įjunko į alkoholį, kaip ir jo tėvas, reguliariai girtaudavo ir dažnai įkliūdavo policijai, nes pažeidinėdavo viešąją tvarką.

Bet 4-ojo deš. pradžioje prasidėjo ekonomikos krizė. Moravijos elektrotechnikos kompanija bankrutavo, o Oskaras prarado darbą. Tėvas sūnui niekuo negalėjo padėti, nes jo verslas taip pat žlugo. Apie metus Oskaras buvo bedarbis, paskui išvyko į Berlyną, ieškodamas kokio nors uždarbio. Vokietijos sostinėje tuo metu tvirtėjo nacistų pozicijos, jų retorika O.Šindleriui patiko. Grįžęs namo, jis prisišliejo prie Sudetų vokiečių partijos, pasisakančios už prisijungimą prie Vokietijos ir palaikančios A.Hitlerį.

O.Šindleris pradėjo gilintis į bankininkystę, nevengė finansinių avantiūrų, dažnai sudarydavo abejotinus sandorius ir greitai pagarsėjo kaip sukčius, užtat tapo finansiškai nepriklausomas, tvirtai atsistojo ant kojų ir persikraustė į naują namą Brno.

Už didžiąją Vokietiją

Jis ėmė plačiai gyventi, bet 1938 m. liepą O.Šindlerį areštavo Čekoslovakijos slaptoji policija. Verslininkas pasirodė esąs Vokietijos karinės žvalgybos, abvero, agentas. Jis buvo apkaltintas šnipinėjimu stambiu mastu, keliančiu grėsmę šalies saugumui. Tardomas Oskaras prisipažino bendradarbiavęs su abveru ne iš įsitikinimo, o vien materaliniais sumetimais. Pasirašius Miuncheno sutartį ir Sudetų sričiai prisijungus prie Trečiojo Reicho, O.Šindleris buvo paleistas. Po trijų savaičių jis įstojo į Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partiją (NSDAP) ir toliau šnipinėjo Čekoslovakiją, paskui aktyviai dalyvavo ruošiant provokacijas prie Vokietijos ir Lenkijos sienos, tapusias pretekstu užpulti Lenkiją. Baigiantis 1939-iems, O.Šindleris jau buvo stambus verslininkas, turėjęs ryšių pačiose Trečiojo Reicho viršūnėse. Jis mėgavosi prabangiu gyvenimu ir pramogomis. Jo kapitalas ne tik nemažėjo, bet vis augo.

Dėl naudos ar sąžinės liepiamas?

Jis su žmona persikėlė į Krokuvą, kur nusipirko įmonių, anksčiau priklausiusių žydams, ir įsteigė firmą „Deutsche Emaillewarenfabrik“. O.Šindlerio patarėju verslo klausimais tapo žydas buhalteris Icchakas Šternas (Itzhak Stern) - pagrindinė figūra istorijoje apie O.Šindlerį - žydų gelbėtoją. Krokuvoje žydų teisės buvo suvaržytos. I.Šternas pasiūlė O.Šindleriui įdarbinti būtent žydus, nes tokiomis sąlygomis jiems buvo galima mokėti gerokai mažiau. Per 4 metus darbuotojų žydų skaičius O.Šindlerio firmoje išaugo nuo 150 iki 1000 žmonių. Žydai buvo persekiojami vis labiau, o tie, kas dirbo O.Šindleriui, buvo palyginti saugūs. Karui baigiantis, kai sovietų armija ėmė veržliai judėti į Vakarus, hitlerininkai pradėjo naikinti savo nusikaltimų liudininkus. Net tie žydai, kurie iki tol buvo laikomi būtinais gamyboje, buvo pradėti siųsti į dujų kameras. O.Šindleris, pasinaudodamas ryšiais, pasiekė, kad jo įmonė su visais darbuotojais karinės gamyklos kūrimo dingstimi būtų perkelta į Čekiją, Briunlico miestą. Taip jis evakavo per 1000 žydų, išgelbėdamas jiems gyvybes, nors nauja gamykla neišleido nė vieno tinkamo ginklo.

Gelbėtojas gelbstisi bėgdamas

Fabrikas veikė iki 1945 m. gegužės. Paskutiniaisiais mėnesiais O.Šindleris bet kurią minutę laukė pasirodant gestapininkų, bet tiems, kas buvo atsakingas už Trečiojo Reicho rasinę politiką, jo darbuotojai neberūpėjo. Kai Briunlicą užėmė sovietų kariai, „Šindlerio žydams“, taip buvo vadinami fabriko darbuotojai, visos baimės baigėsi. O štai pats O.Šindleris atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. NSDAP narys, įtakingų Reicho žmonių bičiulis, abvero agentas, verslininkas, išnaudojęs žydus okupuotose teritorijose - toks „bagažas“ pokario Vokietijoje grėsė rimtais nemalonumais. Iš pradžių jis nuo nugalėtojų slapstėsi amerikiečių teritorijoje. Neturėdamas namų, pinigų ir vilties, Oskaras sutiko buvusį savo darbininką, kuris patvirtino, ką okupacijos metais veikė O.Šindleris, ir tai padėjo jam gauti dokumentus išvykti į Šveicariją. O jau ten O.Šindlerį susirado visuomeninės organizacijos, padėdavusios žydams, atstovas, žinojęs tiesą apie O.Šindlerio veiklą. Dabar ši organizacija globojo Šindlerius, aprūpindavo juos maisto daviniais, ir šeima galėjo išgyventi.

Nieko asmeniška, tik verslas? 

1949 m. Šindleris su žmona išvyko į Argentiną. Buenos Airėse juos sutiko žydų bendruomenė, skyrė jiems sklypą ir namuką San Visentėje. 1958 m. jis be žmonos grįžo į Vokietiją, kur tikėjosi imtis verslo ir pamėginti susigrąžinti gerą vardą. O.Šindleris teigė: 1942 m. jo politinės pažiūros pasikeitė, jis suvokė, koks siaubas vyksta koncentracijos stovyklose, į kurias buvo siunčiami žydai. Pasinaudodamas pažintimis, duodamas kyšius O.Šindleris išsiderėjo iš nacistų teisę samdyti žydus, kurie buvo pasmerkti mirti lageriuose. Jis tai jiems aiškino būtinybe didinti darbuotojų skaičių ir, klastodamas dokumentus, į darbą kaip kvalifikuotus darbininkus priimdavo žmones su aukštuoju išsilavinimu, vaikus, senukus. Per trejus metus Oskaras išgelbėjo 1200 žydų - 800 vyrų, 300 moterų ir 100 vaikų. Visa tai O.Šindleriui atsiėjo 2,6 mln. reichsmarkių.

O.Šindlerio naudai liudijo I.Šternas, dėkingumo neslėpė šimtai išgelbėtų žydų. Bet buvo ir tokių, kurie tvirtino - jokiais kitais motyvais, išskyrus troškimą pasipelnyti, verslininkas nesivadovavo. Julijus Vaineris, įrašytas į „Šindlerio sąrašą“, tvirtino, kad 1939 m. žydų gelbėtojas jėga privertė jo tėvą perrašyti O.Šindleriui fabriką. Emilė Šindler, pergyvenusi vyrą daug metų, teigė, kad visa, kas buvo iki fabriko Briunlice, Oskaras darė vien siekdamas naudos. Pasak jos, net už patekimą į „Šindlerio sąrašą“ reikėdavo susimokėti. Aišku, visai gali būti, kad našlės lūpomis kalbėjo senos nuoskaudos: O.Šindleris ne tik piktnaudžiavo alkoholiu, bet ir nuolatos apgaudinėdavo žmoną, net į Argentiną nusivežė vieną iš daugybės meilužių.

7-ame deš. holokausto aukų atminties institutas „Yad Vashem“ pagerbė O.Šindlerį, bet klausimo dėl „Pasaulio Tautų Teisuolio“ vardo suteikimo taip ir neišsprendė. Vis dėlto bankrutavęs ir nuskurdęs verslininkas paskutiniuosius gyvenimo metus gyveno iš žydų organizacijų ir savo išgelbėtų žmonių paramos. 1974 m. spalio 9 d. O.Šindleris mirė nuo onkologinės ligos Vokietijos Hildeshaimo mieste. Pagal testamentą jo kūnas buvo palaidotas Jeruzalėje, senovinėse katalikų kapinėse Siono kalno papėdėje.

9-ojo deš. pradžioje australas rašytojas Tomas Kinelis (Thomas Keneally) parašė romaną „Šindlerio arka“, ir jis galutinai pakeitė visuomenės nuomonę - O.Šindleris buvo pripažintas didvyriu. 1982 m. kūrinys pelnė Bukerio premiją. Vokiečiu verslininku, išgelbėjusiu gyvybę šimtams žydų, susidomėjo kino kūrėjai. 1993 m. pasaulio ekranuose pasirodė režisieriaus S.Spilbergo drama „Šindlerio sąrašas“, o kartu su ja O.Šindleris Izraelyje buvo paskelbtas „Pasaulio Tautų Teisuoliu“.