6 nuotr.Lija Achedžakova yra viena ryškiausių ir mylimiausių sovietinio laikotarpio Rusijos kino aktorių. L.Achedžakova vaidino beveik visuose režisieriaus Eldaro Riazanovo filmuose, o šis ją vadina viena mylimiausių savo aktorių.
Daugiausia tai buvo antraplaniai vaidmenys, tačiau aktorei visada pavykdavo sukurti tokius ryškius paveikslus, kad juos žiūrovai iškart įsimindavo. Milijonai žmonių prisimena jos sukurtus vaidmenis tokiuose filmuose kaip „Likimo ironija, arba Po pirties“, „Tarnybinis romanas“ ir „Garažas“. L.Achedžakova puikiai suvaidino ir pagrindinius vaidmenis to paties režisieriaus filmuose „Pažadėtasis dangus“ ir „Senos klipatos“.
Lija Achedžakova gimė 1938 m. Dniepropetrovske, o baigusi mokyklą atvažiavo į Maskvą, ketindama tapti žurnaliste. Tačiau, kaip prisimena pati, per pokalbį iš susijaudinimo pamiršo net savo vardą ir į Maskvos universitetą neįstojo. Tuomet ji pasirinko Maskvos spalvotųjų metalų ir aukso institutą ir mokėsi jame trejus metus. Studijuodama ji įsitraukė į meno saviveiklą. Saviveikla jai patiko labiau negu studijos. Galop Lija nutarė viską mesti ir grįžti namo. Antrą kartą užkariauti Maskvą ji pabandė vėliau. Tąkart L.Achedžakova pasirinko aktorės profesiją: įstojo į Valstybinį teatro institutą, 1961 m. jį baigė ir pradėjo dirbti Maskvos Jaunojo žiūrovo teatre: vaidino paršelius, medžius, voveraites, ožkytes, berniukus pionierius, trobeles ant vištos kojos. „Apie kokius nors kūrybinius laimėjimus Jaunojo žiūrovo teatre, deja, nėra ką ir pasakoti, - kartą sakė L.Achedžakova. - Buvo, tiesa, nuostabus asiliuko Ya-Ya vaidmuo. Tai vienintelis atvejis, kai šiame teatre gavau vaidmenį, atitinkantį mano charakterį, mano gebėjimus. Ya-Ya - absoliučiai adekvati man asmenybė.“
1977-aisiais L.Achedžakovos gyvenime įvyko posūkis: ji perėjo į „Sovremenik“ teatrą, pas režisierę Galiną Volček, ir pamažu tapo viena žinomiausių Maskvos aktorių. L.Achedžakovos debiutas „Sovremenik“ scenoje įvyko spektaklyje pagal K.Simonovo „Iš Lopatino užrašų“. Kaip dažnai būna aktorių gyvenime, į sceną ji išėjo skubiai pakeisti susirgusios kolegės. „Jaudinausi klaikiai, - prisimena L.Achedžakova, - nes aš dievinau „Sovremenik“, tai buvo mano mylimas teatras. Apskritai nemoku papasakoti, ką tai man reiškė. Nežinau, kaip manęs neištiko infarktas.“ Bet, kaip prisimena aktorė, šalia jos buvo Marina Nejolova, Valentinas Gaftas ir Valentinas Nikulinas. Šie trys žmonės sunkią valandėlę apgaubė ją neįtikėtinu rūpesčiu. Pasak kolegų, L.Achedžakova yra viena talentingiausių dabarties aktorių, joje stebėtinai dera atvirumas, pažeidžiamumas ir tvirta valia bei nepaprastas darbštumas. L.Achedžakova gali keturias valandas iš eilės šokinėti, bėgioti, daryti kokius nors judesius. Jai patinka vaidinti, norisi paikioti, kad būtų linksma, lengva ir juokinga.
Nuo 1973-iųjų L.Achedžakova pradėjo filmuotis kine. Publikos meilę aktorė pelnė vaidmenimis E.Riazanovo filmuose. Kritikai ir žiūrovai įvertino jau pirmąjį, Tanios, vaidmenį televizijos filme „Likimo ironija“. Jame atsiskleidė aktorės polinkis į groteską ir tragikomediją: už išoriškai aiškiai komiško charakterio nėra labai lengva įžiūrėti herojės vidinę vienatvę ir nenusisekusį gyvenimą. Paskui buvo sekretorė Veročka „Tarnybiniame romane“ (1977 m.), jame L.Achedžakova parodė, kad bet kuri moteris gali būti gražuolė. Neeilinis dramatinis aktorės talentas atsiskleidė E.Riazanovo tragikomedijoje „Pažadėtasis dangus“, kuriame ji suvaidino vargetą inteligentę Fimą. Kiekvienas jos pasirodymas ekrane žavi žiūrovus, ar tai būtų epizodas, ar pagrindinis vaidmuo. Jos personažai tarsi ir netikroviški - žmonės taip nesielgia, - bet unikalus, emocionalus L.Achedžakovos talentas priverčia tai pamiršti ir patikėti jos hiperbolėmis. L.Achedžakova - tragikomedijos aktorė. Tai sudėtingas žanras, į kurį linksta daugelis charakterinių vaidmenų atlikėjų, bet tikru tragikomiko talentu pasižymi nedaugelis. Komedijos stichija L.Achedžakovos nevilioja tiek, kad ji pamirštų žmogaus esmės gilumą, todėl jos herojes visada lydi juokas ir skausmas. Tarp kitų ryškių artistų ji nenublanksta, priešingai, tarsi atskleidžia savo talentą savotiškose kūrybinėse varžybose.
Lija Achedžakova nelabai mėgsta šiuolaikinį rusų kiną ir visokius perdirbinius, o dar tvirtina, kad jos bjaurus charakteris. „To, kas man nepatinka, atsisakau iškart. Aš iš principo nesifilmuoju visokiuose „tęsiniuose“ ir „po daugelio metų“... Tarkime, kaip pamenate, manęs nebuvo „Likimo ironija-2“ ir „Tarnybinis romanas. Mūsų laikai“. Apskritai vienintelis dalykas, kas mane šiandien džiugina kaip moterį, - kad galiu save palepinti ir turiu galimybę dėvėti gražius savo dydžio drabužius. Anksčiau visada pirkdavau aprangą „Vaikų pasaulyje“, o dabar turiu ir kailinius, ir aulinius. Juk visi sovietiniai metai prabėgo skurde. Iš gimtojo Maikopo į Maskvą atvažiavau su „madingiausiu“ paltu, pirktu turguje. Tuomet tas paltas atrodė pasakiškas, o sostinėje paaiškėjo, kad su juo nepatogu net iš laiptinės išeiti. Todėl, norint atrodyti bent pakenčiamai, teko išmokti siūti ir kai ką pirkti iš perpardavėjų.“
Aktorė prisipažįsta: „Viskas, apie ką svajojau, neišsipildė, bet tai, apie ką nė negalvojau - pavyko.“ Ir priduria, kad savo gyvenimą laiko nusisekusiu. L.Achedžakovos filmografijoje - beveik 80 filmų. Apie daugelį iš jų taip ir norisi pasakyti: „Geri auliniai. Reikia imti!“
Parengta pagal priedą „TV publika“
