L.Paukštė: 2 gyvenimai, 3 diplomai ir laiko dalybos

- Vasara visuomet žada karštus televizijos projektus. Viename iš jų dirbate ir jūs...

- Šiuo metu svarbiausias projektas, su kuriuo dirbu, -  „Du barai. Gyvenimas greitkelyje“. Jis tęsis visą vasarą, tad juokaujame, kad kūrybinė komanda su šeimomis porai mėnesių persikelia gyventi į autostradą ir šalia jos esančius barus, kuriuose vyks filmavimai.

-  Panašus projektas jau buvo...

- Televizijoje, kaip ir gyvenime, yra savotiškas ratas. Viskas sugrįžta. Tie vaikai, kurie žiūrėjo kultiniu tapusį realybės šou „Baras“ ir svajojo jame dalyvauti, užaugo ir nori dalyvauti šiame projekte. Tiesa, jis kiek kitoks, papildytas įnirtingomis konkurencinėmis kovomis.

- Kol išlikimo drama dar nepasirodė eteryje, jūs, šou prodiuseriai, vykdėte dalyvių atranką. Daugiau nei iš 1000 anketų reikėjo atrinkti verčiausius dalyvauti projekte. Atrankos -  sunkiausias darbo etapas? 

- Iš tiesų svarbu, kokia komanda dirba su projektu, kur vyks filmavimai, laidos idėja, bet dalyviai veikiausiai svarbiausias elementas, nuo kurio priklauso laidos sėkmė. Juk realybės šou yra apie juos. Dalyvių atrankoms skiriame daug laiko ir dėmesio, su daugeliu dalyvių susitinkame ne po vieną kartą, stengiamės užduoti įvairiausių klausimų, prajuokinti, išvesti iš pusiausvyros, pamatyti, kaip jie elgiasi skirtingose situacijose, ir išrinkti įdomiausius bei charizmatiškiausius.

- Jūsų kolega ir gyvenimo draugas Dominykas Kubilius sakė, kad judviejų patirtis leidžia per minutę pamatyti, ar į atranką atėjęs žmogus vertas jūsų laiko...

- Dar vykdydama atrankas į anksčiau rengtus šou pastebėjau, kad kasdien susitinkant su daugiau nei 50 žmonių toks gebėjimas išsivysto. Tai nepaaiškinamas dalykas. Juk sakoma, kad ir darbo pokalbyje pirmos 7 sekundės yra svarbiausios. Dažniausiai pakanka, kad atėjęs į atranką dalyvis pasisveikintų ir pasakytų vieną sakinį – komisija arba susidomi, arba ne. Žinoma, su tais, kurie sudomino, susitinkame dar kartą – reikia įsitikinti, kad pirmas įspūdis neapgavo.

- Nors įvairūs realybės šou yra ganėtinai populiarūs, jie vis dar sulaukia įvairių vertinimų...

- Vienprasmiškai jie būtų vertinami tik ten, kur yra diktatūra. Žmonės yra linkę reikšti savo nuomonę ir tai normalu. Juolab kad kiekvienas turi savo norus, požiūrį. Svarbiausia, kad projektas žmones sudomintų: labai patiktų arba labai nepatiktų. Gerai, jei žmonės žiūri ir jiems yra įdomu, gerai net jei žmogus sako, kad projekto nežiūri, tačiau žino, kas dalyvauja projekte ir kokios intrigos verda eteryje. Blogiausia, kai žiūrovas sako, kad tokio projekto nežino ir apie jį nuomonės neturi. Visgi realybės šou populiarūs -  žmonių pomėgis pažvelgti į kitų gyvenimus pro rakto skylutę yra ryškus.

- Nepaisant to, dalis žiūrinčių realybės šou dažnai svarsto, ar intrigos eteryje nėra surežisuotos...

- Visi pagal tam tikrą scenarijų kurti realybės šou Lietuvoje populiarumo nesulaukė. Galbūt lietuviai yra išlepinti tokių šou, kuriuose veiksmas vyksta iš tikrųjų, be jokio scenarijaus. Būtent todėl yra labai svarbu, kokie dalyviai bus atrinkti. Jei prodiuseriai atrenka įdomius žmones, jų režisuoti nereikia -  to, kaip jie pasielgia tam tikrose situacijose, joks scenaristas nesugalvos.

- Koks sėkmingos laidos receptas?

- Tikriausiai jei kas nors tokį žinotų, vis tiek nepasakotų. (Juokiasi.) Manau, kad vienas sėkmės elementų įmonės, kurioje dirbu – komanda. Televizijoje dirbame jau labai seniai, vieni kitus papildome. O apie receptus kalbėti sunku. Esame sukūrę ir komerciškai labai sėkmingų projektų, turėjusių puikius reitingus, ir labai kokybiškų projektų, kurie pelnė gerą vardą, tačiau  nesulaukė milžiniško žiūrovų susidomėjimo. Visgi mes su kolegomis džiaugiamės, kad galime kurti projektus, kurie tiesiog yra kokybiški.

- Kokias laidas žiūrite pati?

- Dažnai televizorių žiūriu dėl profesinių paskatų ir ko nors išskirti negaliu. Visuomet stengiuosi pasižiūrėti visko po truputį, kad suprasčiau, kas vyksta televizijoje. Labai laukiu naujo sezono pradžios, man smalsu, kokios bus naujos laidos, įdomu, ką sukuria kitos prodiuserių kompanijos. Dažniausiai pasižiūriu 1- 2 laidas ir man to pakanka, kad susidaryčiau bendrą įspūdį. Kol kas negaliu atskleisti daugiau detalių, tačiau šiuo metu dirbu kuriant vieną atkuriamosios dokumentikos filmą. Jame bus ir archyvinių kadrų, ir istorikų pasisakymų. Man tai nauja ir be galo įdomi patirtis, nauja mano aistra. Norėdama apie šią sritį sužinoti kuo daugiau, žiūriu užsienietiškus dokumentikos kanalus.

- Priminkite, kaip pati atsiradote televizijoje?

- Pirmąjį savo darbą televizijoje gavau daugiau nei prieš pusę savo gyvenimo. Kai man buvo 17 metų, tapau tuo metu populiarios laidos „Dar ne vakaras...“ asistente. Jei prieš tai ir  maniau, kad galbūt būsiu medikė, tai mano įsivaizdavimai nuėjo šuniui ant uodegos, kai  patekau į Lapes (gyvenvietė, kurioje buvo LNK studija, -  red.past.) ir iš arti pamačiau televizijos virtuvę. Tai buvo nuostabi atmosfera, puiki komanda ir nuostabiai praleistas laikas. Galima sakyti, kad tai buvo komercinės televizijos pradžia, visi buvo jauni, energingi ir nuolat kuriantys. Buvau apžavėta visko: kamerų, grimuotojų darbo, šūkių, aidinčių filmavimo aikštelėje. Nors tai buvo trumpalaikė patirtis, ji man suteikė puikių pamokų ir užkrėtė meile televizijai.  Paskui išvykau į užsienį mokytis, o grįžusi dirbau laidoje „TV pagalba“, buvau viena iš gelbėtojų. Kuriant realybės šou „Kelias į žvaigždes“ atlikau praktiką: dariau visus įmanomus darbus, nešiojau vandenį,bėgiojau, viską organizavau, planavau... ir mokiausi iš geriausių. Taip supratau, kad darbas už kadro -  būtent tai, ko aš noriu. Iki šiol esu dėkinga žmonėms, kurie po praktikos mane priėmė į darbą.

- Savo pašaukimą atradote, o ar visuomet lengva rasti bendrą kalbą su žinomais žmonėmis?

- Reikia gerai išmanyti projektų valdymą. Bendravimas labai priklauso nuo konkrečios situacijos ir konkretaus žmogaus, tad svarbu išmanyti psichologiją ir turėti nemenką žinių bagažą. Juk tenka bendrauti su labai skirtingais žmonėmis: negali diskutuoti su scenos dekoratoriumi apie šią sritį neturėdamas nė menkiausio supratimo. Panašiai ir su žinomais žmonėmis. Jei būčiau labai griežta ir trepsėčiau kojele, vargu ar būčiau likusi šiame darbe. Pirmiausia stengiuosi susitarti gražiuoju ir jei nepavyksta, kalbu griežčiau. Jei spygaučiau, meluočiau ar per daug reikalaučiau žmonės paprasčiausiai su manimi nenorėtų dirbti. Tokie prodiuseriai nesulaukia nei pagarbos, nei palaikymo. Be to, įžymybės neretai būna ir sudėtingi, ir nepunktualūs, ir be galo išsiblaškę, bet talentingiems žmonėms daug atleidžiama, tik reikia rasti būdą susitarti.

- Nuo pramogų pasaulio nepavargstate?

- Turiu ir kitokių projektų, su pramogų pasauliu nesusijusių, tad nepavargstu.  Esu aiškiai atskyrusi, kur yra mano darbas, o kur asmeninis gyvenimas. Tie žmonės, kuriuos filmuojame, muzika, kuri skamba eteryje, nebūtinai susijusi su tuo, ką veikiu išėjusi namo. Ir aš, ir žinomi žmonės, su kuriais susitinku filmavimo aikštelėje, puikiai supranta, kad tai yra darbas. Nesistengiu su jais labai susidraugauti, nors yra žmonių, su kuriais palaikome bičiuliškus santykius, šokau jų vestuvėse -  esame kolegos. Žinoma, džiaugiuosi, kad dirbu būtent su visuomenėje pripažintais žmonėmis, nes jie dažniausiai yra įdomūs, šarmingi, o mano darbe daug juoko ir nuotykių. Juk ir žvaigždės supranta, kad yra priklausomi nuo komandos. Visą laidos blizgesį ir šou kuria būtent komanda, prodiuseriai. Tame pasaulyje man patinka dirbti už kadro ir tų žmonių, kurie yra prožektorių šviesose. Tačiau nenoriu perkelti pramogų pasaulio į savąjį, kur yra mano šeima, pomėgiai.

- Veikiausiai stresas – nuolatinis darbo palydovas, tiesa?

- Streso yra, bet patirtis išmokė susidoroti su įvairiausiomis situacijomis ir jos nebeišmuša iš vėžių. Dažnai pagalvoju: „Jei tai būtų nutikę prieš kelerius metus – būčiau išprotėjusi“, bet dabar turiu daugiau žinių ir gebėjimų, kaip viską išspręsti. Suprantu, kad negaliu kiekvieną kartą taip stresuoti. Tiesioginis eteris visuomet sukelia jaudulio, bet man tai patinka, yra savotiškas adrenalinas. Silpnų nervų žmonėms televizijoje ne vieta.

- Prodiuserio darbas aiškaus grafikos dažnai neturi, o neretai ir tenka dirbti ir vakarais. Ar darbas naktimis nesisapnuoja? 

- Mano tėtis sakydavo: kas daug dirba – tie daug valgo, kas daug valgo – tas daug miega, kas daug miega – to sąžinė rami. Šis posakis man puikiai  tinka.(juokiasi) Veikiausiai turiu puikią nervų sistemą, nes miegu labai gerai. Miegas – puiki apsauginė priemonė nuo streso. Net jei turiu daug darbo ir daug streso, pusvalandį nusnaudžiu ir atsikeliu kupina naujų jėgų.

- Ar kartais nesinori turėti darbą su pastoviu darbo grafiku?

- Dažniausiai galiu planuoti savo laiką kaip noriu, tai vienas didžiausių mano darbo pranašumų. Tiesa,  kartais tenka aukoti šventes ar vakarus iki vėlumos.  Kartais pagalvoju, kad gal reikėtų įsidarbinti kokioje nors įmonėje, nuo 8 iki 17 valandos, tačiau bijau, kad taip persiorientuoti būtų sudėtinga. Be filmavimų turiu daug organizacinio darbo, kurį galiu dirbti bet kada. Žinoma, turint vaikų reikia turėti puikius laiko planavimo ir organizavimo įgūdžius. Juk vaikus reikia nuvežti į būrelius, pamaitinti, nuvesti papramogauti ir  nepraleisti jų pasirodymų mokyklos spektakliuose. Nemažai laiko reikia jaunėlei Matildai, kuriai šiuo metu pusantrų. Yra sakoma: nieko nepadaro tie, kurie nieko nedaro. Aš labai planuoju savo laiką. Šeima – svarbiausias mano projektas, todėl visus kitus darbus stengiuosi planuoti taip, kad šeimai laiko netrūktų. Neretai tekstus ar laiškus rašau naktimis ar anksti ryte, kai miega vaikai. Yra buvęs pusmetis, kai teko be proto daug dirbti. Tada susėdome su Dominyku ir nutarėme, kad reikia gyventi gyvenimą. Visų darbų nenudirbsi ir visų pinigų neuždirbsi. Reikia skirti laiko ir šeimai, ir sau, ir antrai pusei. Manau, kad dabar-   geriausias mano laikas. Gyvenu šia diena, o laimingiausia jaučiuosi, kai vakare būnu su vaikais ir suprantu, kad dieną praleidau taip, kaip norėjau: skyriau laiko darbams, vaikams, Dominykui ir sau. Jei viskas „susistygavo“ – diena pavyko.

- Koks tas laikas, skirtas tik jums?

- Esu nemažai studijavusi, turiu 3 diplomus, esu dėsčiusi universitete, tad naujos žinios ir gilinimasis į naujas sritis – mano atsipalaidavimas. Nors skamba keistai, taip yra. Kartkartėmis pajuntu akdeminių žinių trūkumą. Toks mano atitrūkimas nuo darbinio šurmulio. Šiuo metu kaip tik lankau parengiamuosius mokymus “Vaikų linijoje”, jei viskas pasiseks, netrukus pradėsiu savanoriauti.

- Kaip laiką leidžiate dviese su Dominyku?

- Vakarieniaujame restorane, einame į koncertus, spektaklius, parodas. Neseniai tik dviese išvykome į kelionę, kurioje užsiėmėme vandenlenčių sportu. Nors kartu ir dirbame, ir gyvename, pabūti dviese mums labai svarbu.

- Mėgstate aktyvų laisvalaikį?

- Už savo aktyvius pomėgius esu dėkinga broliui. Jis nuo mažens yra ekstremalių pramogų mėgėjas, o dabar-  ir organizatorius. Nuo vaikystės kartu su juo dažnai keliaudavome, kopdavome į kalnus, plaukiojome baidarėmis, eidavome į žygius... Nors sporto klubo nelankau, laisvalaikį mėgstu leisti aktyviai: žaisti tenisą, slidinėti, buriuoti jachtomis, užsiimti vandenlenčių sportu ir pan. Tokias pramogas mėgsta visa mūsų šeima.

- O kaip gi moteriški pasilepinimai?

- Kai turiu daugiau laisvo laiko, apsilankau masažų salonuose ar SPA, dažniau pas kirpėją ar manikiūro meistrą. Nors to per daug nesureikšminu, savęs nepamirštu – kas geriau jei ne pats save palepins?

- Ar nemanote, kad išvaizda šiais laikais kiek pervertinama?

- Grožis yra gerai. Blogai yra tada, kai jis yra vienintelis koziris žmogaus gyvenime. Tokie žmonės didelio pasisekimo nesulaukia.

- Tiesa, vienas jūsų diplomų – siuvinių dizaino. Ar laisvalaikiu nekyla minčių ką nors pasisiūti?

- Pasąmonėje sukasi mintis – jei reikės, amatą turiu ir siūti galėčiau.(juokiasi) Jaunystėje esu sukūrusi 2 kolekcijas, dirbusi stiliste televizijos reklamose ir laidose. Kai išvykau į užsienį studijuoti, ši mano karjera sustojo, o atradus televiziją jos neliko. Drabužiai ir stilius – man svarbu, bet ne svarbiausia. Visgi jei televizijoje nutiktų taip, kad nebūtų stilisto, laidos dalyvį aprengti galėčiau aš.

- Kai kurios sako, kad po darbų terapija tampa paprasti namų buities darbai. Kaip yra jums?

- Buities darbai – būtinybė, o ne terapija. Mano terapija – buvimas su šeima arba tiesiog geras filmas.

DOSJĖ:

GIMIMO DATA, VIETA:  1978 05 21, Kaunas

STUDIJOS:

Kultūros vadyba ir politika, Vilniaus dailės akademija (VDA), magistratūra

Verslo vadyba, Kauno Technologijos universitetas (KTU)/ Savojos universitetas, Prancūzija, magistratūra

Siuvinių dizainas ir technologijos, KTU, bakalauras

SVARBIAUSI PROJEKTAI:

Sezoniniai televizijos projektai: “Kelias į žvaigždes 3” , “Žvaigždžių duetai”, “Lietuvos daina”, “Dainuok, jei gali”, “Muzikos akademija”,  “Pragaro virtuvė”, “Radži ieško žmonos”,  “Nacionalinė atranka į “Euroviziją”, “Romeo ir Džiuljeta”, “Trys muškietininkai” ir kt.

Specialūs projektai: “Gerumo diena”, “Vienas per Baltiją”, “Gyvi be oro”, “Nacionalinė pažangos premija”, “1000 km lenktynės”, “Maisto bankas. Pasidalink” , “Lietuvos krepšinio rinktinės sutiktuvės”,  “Lietuvos garbė” ir daugelis kitų.

Renginiai: “Adrenalinas”,  “Swedish Business Awards” , “Global Leaders Awards” ir kt.

ŠEIMA: gyvenimo draugas Dominykas, dvylikametis Simonas ir pusantrų Matilda.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“