Maloni aktorės nelaisvė

- Kaip minėsite gimtadienį šiemet?

- Neplanuoju nieko. Man įdomesni netikėtumai. Kai ateina jubiliejai, aplinkiniai juos sureikšmina. Tada turi pateisinti jų lūkesčius, juos materializuoti. O paprastų gimtadienių neskaičiuoju. Jeigu paklaustumėte, kiek dabar man sueis, turėčiau iš esamų metų atimti gimimo metus. Aš jau nebežinau, jau nebeseku. Po jubiliejų negaliu suskaičiuoti amžiaus. Kai 20 metų suėjo, turėjau aritmetika užsiimti, po to 30, 40 ir taip toliau. Tik kartais veidrodis parodo amžių... Aišku, yra kita medalio pusė. Pavyzdžiui, staiga netikėtai pasveikina tie, su kuriais nebendravau porą metų ar metus. Tai gera proga pabendrauti su žmonėmis.

- Esate minėjusi, kad bėgant metams atsiranda vis didesnis laisvės pojūtis. Ką jums reiškia ta laisvė? Kaip ją panaudojate?

- Laisvė yra tada, kai galų gale kai ko gali ir atsisakyti. Turi pasirinkimo laisvę. Taip pat gali drąsiau išsakyti savo nuomonę, ir jos klausomasi. Aš paleidau tai, ką auginau. Savarankiškai gyvena, bet dabar mane įpareigoja dukros šeima, anūkės. Čia mano maloni nelaisvė. Aš su meile pas jas važiuoju arba pas save kviečiu. Noriu duoti anūkėms viską, ką močiutė turėtų duoti. Viską, ką savo viduje turiu: ką aš išgyvenusi, patyrusi, savo mąstymą, požiūrį. Kad galėčiau padiskutuoti. Ir jos manęs dažnai klausinėja, įvairiais gyvenimo klausimais domisi...

- Turite tokių draugų, kurie yra ilgą laiką jūsų gyvenime?

- Taip, tik jau net keletas iš jų Anapilin išėjo. Štai kaip atsitinka, kai gyveni vis ilgiau ir ilgiau. Labai gaila. Tų išėjusiųjų jau niekas negali pakeisti, nes draugystė pasitvirtina per ilgus dešimtmečius, per ilgus metus, per įvairias gyvenimo situacijas, ir sunkias, ir mažiau sunkias. Draugystė turi užsigrūdinti. Draugų netenku po truputį. Dar, ačiū Dievui, aplinkui bičiulių yra, jais džiaugiuosi, branginu.

- Ne kartą pasakojote apie studijų metus ir kaip sunkiai reikėjo dirbti, mokytis, repetuoti. Ką jums davė, o galbūt atėmė tie sunkūs studijų metai?

- Aš pati pasirinkau šitokį kelią. Tik apie šį kelią svajojau, tam ruošiausi. O kad jis bus nelengvas, žinojau jau besimokydama mokykloje, nes lankiau dramos būrelius, skaitovų konkursuose dalyvavau. Šiek tiek jau pažinau tai. Buvo sunku, bet kuo didesnėje kančioje gimdavo vaidmuo, tuo labiau kiekvienas laimėjimas, pergalė teikdavo džaugsmo. Kai nugalėdavau save, pasiekdavau tokį rezultatą, kurį kiti priimdavo ir dar pasakydavo gerą žodį, pritardavo, jausdavau dar didesnį malonumą.

- Ta patirtis užgrūdino?

- Aš iššūkių nevengiu. Tik su metais sveikata neina stipryn, tai sunkiau. Jaunystėje didelė kritika, įžeidimai gal tą momentą mane palenkdavo, bet paskui atsirasdavo didžiulis azartas įrodyti sau ir kitiems, kad aš galiu. Kartais pajuokauju: kritikai, manęs nemėgstantieji gali labai nedžiūgauti, nes man kaip tik atsiranda azartas bėgti ir įrodyti.

- Kokie vaidmenys iš jūsų pareikalavo daugiausia jėgų?

- Oi, kad mano vaidmenys beveik visi dramatiniai, paskui atsirado ir tragedijos žanro vaidmenų. Darbas nelengvas. Tokiu atveju kūryba reikalauja labai daug jėgų. Jeigu pradedu dirbti, turiu kiekvieną dieną save deginti tam, kad pasiekčiau tą kartelę, kurią labai aukštai užsikeliu.

- Jumyse nuolat vyksta vidinė kova?

- Gal ne tiek kova, kiek valios pastangos mūsų profesijoje reikalingos. Valia turi būti stipri, nes ne visada tu nori tik tuo gyventi. Yra asmeninis gyvenimas, aplinkiniai, buitis, bet tu šoki nuo aukšto tramplino ir tam šuoliui nuolatos ruošiesi. Nuo pirmos dienos, kai prasideda vaidmens kūryba, iki finišo, iki premjeros turi koncentruotis į vaidmenį, ruoštis tam šuoliui. Reikalinga valia.

Žinoma, yra ir kūrybinių atradimų džiaugsmas. Kai tu staiga nuo judesio, paveikslo ar šiaip kokio momento aplinkoje supranti, kad būtent to reikia vaidmeniui, štai taip turi į jį eiti. Tokie kūrybos atradimų džiaugsmai kompensuoja visą tą nemigą, valios pasitelkimą. Tie momentai ir, be abejo, susitikimas su žiūrovais. Kai jie tave priima, supranta ir tau pasako gerą žodį, padėkoja, štai tada visa ta kančia susilygina.

Parengta pagal priedą „TV publika“