Mona Liza - bedantė tobulybė: istorikų ir gydytojų diagnozės

Spėjama, kad „Moną Lizą" arba „Ponios Lizos del Džokondo portretą" Leonardas da Vinčis tapė 16 metų, nuo 1503 iki 1519 m. Kai kurie specialistai mano, kad paveikslas taip ir liko nebaigtas. Pagal labiausiai paplitusią versiją paveiksle yra įamžinta Liza Gerardini (Lisa Gherardini), trečioji Frančesko del Džokondo (Francesco del Giocondo), audinių pirklio iš Florencijos žmona.

„Šis atvaizdas kiekvienam, norinčiam pamatyti, kaip tiksliai menas gali mėgdžioti gamtą, suteikia galimybę padaryti tai labai lengvai, - XVI a. rašė Renesanso dailininkų biografas Džordžijus Vazaris (Giorgio Vasari). - Nes jame atkurtos visos menkiausios detalės, kurias gali perteikti subtili tapyba". Dėl tokio detalizavimo čia yra kur pasireikšti ekspertams, kasmet atrandantiems vis naujų ponios Džokondos atvaizdo bruožų. Mįslinga šypsena, tiksliau, jos užuomina, klaidžiojantis žvilgsnis... Džokondos portreto paslaptį keletą amžių bando atskleisti menotyrininkai. Ir ne tik jie.

Yra paplitusi nuomonė, kad Mona Liza - tobulybė, o jos šypsena yra žavi mįslingumu. Tačiau kai kurių specialistų tyrinėjimų rezultatai verčia sutikti su meno kritiko A.Volynskio nuomone, kuris XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje rašė: „Nuo šio veido dvelkia kažkuo skausmingai išsigimstančiu, ir jaučiama, kad ši moteris turi slaptų negalavimų". Jos garsioji šypsena, mano A.Volynskis, „tai nejudri grimasa, nemaloni, erzinanti, visam bendrai negražiam Džokondos veidui suteikianti kažkokio ypatingo bjaurumo atspalvį, nematyto mene nei iki, nei po Leonardo da Vinčio. Nežiūrint šviesių, pavasariškų peizažo spalvų, Džokonda atrodo išėjusi iš tamsaus požemio".

Ponios Džokondos sveikata susidomėjo ir ekspertai medikai. Suprantama, kad gydytojams sveikų pacientų nebūna, o yra tik gerai neištirti, bet tuo įdomiau skaityti specialistų hipotezes. Jie pagal išvaizdą spėja, kokią diagnozę nustatytų Monai Lizai, jei ji staiga apsilankytų jų kabinete. Sprendžiant iš visko, Džokonda geležine sveikata nepasižymėjo.

1. Šypsena. Amerikiečio menotyrininko ir kartu odontologo Džozefo Borkovskio (Joseph Borkowski) nuomone, portreto herojei, sprendžiant iš jos veido išraiškos, trūksta daug dantų. Tyrinėdamas išdidintas šedevro nuotraukas Dž.Borkovskis aplink jos burną aptiko randų. „Ji taip šypsosi būtent dėl to, kas jai nutiko, - mano ekspertas. - Jos veido išraiška yra būdinga žmonėms, praradusiems priekinius dantis".

2. Antakiai. Antakių Džokonda neturi. Paprastai tai aiškinama to meto mada išpešioti plaukus virš akių ir kaktoje ties plaukų linija, bet amerikiečiai medikai L.Goldmanas (L.Goldman) ir A.Vordvelas (A.Wardwell) spėja, kad Mona Liza sirgo alopecija - daliniu galvos ir kūno plaukų dangos netekimu.

3. Akys. Vienas iš Monos Lizos portreto ypatumų - iš bet kurio salės taško atrodo, kad ji žiūri tiesiai į stebėtoją. Šis efektas net buvo pavadintas jos vardu. Bet britas oftalmologas K.Naisas (C.Nice) spėja, kad viskas yra gerokai banaliau - Džokondos žvilgsnis nėra fiksuotas į vieną tašką, nes ji buvo žvaira.

4. Odos mazgelis tarp kairio voko ir nosies, teigia kanadietis istorikas ir gydytojas Klodas Šinpelis (Claude Schinpell), rodo, kad Lizos Gerardini kraujyje buvo per daug cholesterolio - tai netaisyklingos mitybos rezultatas.

5. Rankos. Profesorius Žanas Žakas Kontė (Jean Jacques Conte), rankų mikrochirurgijos specialistas, ir gydytojas Anri Grepo (Henri Greppo), kurio specializacija yra stuburo ligos, konstatuoja, kad dešinė ranka portrete nesiremia į kairę, o tiesiog kaip negyva guli ant jos. „Arba dėl paralyžiaus, arba todėl, kad ji yra trumpesnė už kitą. Man teko sutikti žmonių su analogišku defektu. Manome, kad čia galima kalbėti apie dešinės kūno pusės hemiatrofiją (sumažėjimą)", - aiškina A.Grepo.

6. Pirštai. Danas gydytojas F.Bekeris Kristensenas (F.Becker-Christensen) atkreipė dėmesį į jų neproporcingumą, kuris, jo manymu, yra vienas iš įgimtos silpnaprotystės požymių. Tai rodo ir smarkiai išgaubta kakta. Žiūrėdamas į asimetrišką Džokondos šypseną jis daro išvadą, kad tokia ji yra dėl įgimto veido paralyžiaus - dešine veido puse šypsosi, o kairė primena grimasą.

7. Ginekologas Kenetas D.Kilas (Kenneth D.Keel) daro išvadą, kad sukryžiuotos jaunos moters paveiksle rankos - būdingas nėščiųjų gestas, kai jos nesąmoningai siekia apsaugoti savo kūdikį.

8. Hipotireozė. Šią ligą Monai Lizai nustatė M.Mechra (M.Mehra) iš Harvardo universiteto medicinos mokyklos ir H.Kembel (H.Campbell) iš Kalifornijos. Savo hipotezę jie grindžia tokiais požymiais kaip gelsvo atspalvio oda, aukštesnė negu įprasta plaukų augimo linija, antakių nebuvimas. O kakle jie įžiūrėjo difuzinį išsiplėtimą (gūžį).

9. Bet visus pranoko Chulijus Krusas (Julio Cruz), parašęs knygą „Žvilgsnis į Džokondą gydytojo akimis". Jo „medicininis žvilgsnis" atskleidė, kad Mona Liza sirgo astma, Parkinsono liga, alopecija, katarakta ir alkoholizmu, jos kraujyje buvo pernelyg daug cholesterolio, ji žvairavo. Tai bent rinkinys!

Kita vertus, kai kas laikosi nuomonės, kad portretai, nutapyti „aukso pjūvio" principu (o L.da Vinčis tapė būtent laikydamasis „dieviškosios proporcijos"), itin retai būna gražūs. Užtat dėmesį traukia garantuotai, o taip ir nutiko Monai Lizai.

Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci)

1452 - gimė turtingo Florencijos notaro šeimoje.

1470-1472 - mokėsi Andrea del Verokjo (Andrea del Verrocchio) dirbtuvėse

1474-1478 - naudojo jo įvairias technikas: itališką pieštuką, sidabro pieštuką, plunksną, sanginą; eksperimentavo su šviesos ir šešėlių žaismu („Geroji naujiena", „Benua Madona").

1482-1500 - tarnavo Milano valdovui Ludovikui Sforcai kaip karo inžinierius, kūrybos pikas („Madona uolose", „Paskutinė vakarienė").

1500-1519 - keliavo po Italiją ir Prancūziją („Šv.Jonas Krikštytojas", „Madona ir Kūdikis su šv.Ona ir avinėliu").

1519 - Mirė Klu pilyje (Prancūzija).