Moteris, išradusi grožį: Helena Rubinštein

Septynios jaunesnės seserys

Būsimoji „Grožio imperatorė" gimė 1872 m. Lenkijoje, Krokuvos miesto žydų kvartale, nedidelės parduotuvės savininko šeimoje ir buvo vyriausioji iš 8 šeimos dukterų. Vaikystėje ji svajojo apie brolį, bet likimas jai padovanojo tik jaunesnių seserų, kurias, kad padėtų mamai, jai tekdavo prižiūrėti. Jos mama, namų šeimininkė, pasižymėjo unikaliu požiūriu į dukterų auklėjimą: diegdama pasitikėjimą savo jėgomis, ji mergaitėms nuolatos kartodavo, kad jos galės gyvenime visko pasiekti ir daryti įtaką pasauliui, pasitelkdamos meilės ir grožio galias. Ji jas mokė prisižiūrėti, rūpintis savo kūnu, ir net pati gamindavo kosmetinius kremus iš žolelių, gėlių ir kitų natūralių komponentų. Helena anksti nustojo žaisti su lėlėmis ir padėdavo mamai eksperimentuoti su kremais. Ją taip pat domino tikslieji mokslai ir ji padėdavo tėvui tvarkyti buhalteriją, o būdama 16-os jo vardu net sudarė sėkmingą sandorį.

Savo kelio paieškos

Baigusi mokyklą, Helena nutarė savo gyvenimą susieti su medicina ir įstojo į Krokuvos universiteto medicinos fakultetą, bet per pirmąją praktiką paaiškėjo, kad ji negali ištverti kraujo vaizdo. Helena dar kurį laiką lankė paskaitas, bet pamačiusi kraują vis alpdavo ir galop universitetą teko mesti.

Helenai augant, jos tėvas ėmėsi verslo, susijusio su naudingųjų iškasenų gavyba, ir net spėjo susikrauti šiokį tokį turtą. Žinodamas vyriausiosios dukters gabumus, jis norėjo ją įtraukti į šį verslą ir perduoti jai savo sukauptas žinias. Jis taip pat jai ieškojo turtingo jaunikio iš jų kvartalo, ketindamas steigti šeimos įmonę.

Tačiau Helena įsimylėjo universiteto kurso draugą ir atsisakė net susipažinti su jaunikiu. Į jos planus taip pat neįėjo šeimos verslas, mergina ieškojo savo kelio. Santykiai su bendramoksliu nesusiklostė ir tada ji nutarė vykti pas giminaičius į tolimąją Australiją. Pagal kitą versiją už atsisakymą tekėti iš išskaičiavimo į Australiją ją išsiuntė tėvas.

Medicina, kosmetika ir grožio salonai

Išlydėdama dukrą į kitą žemyną, mama jai į lagaminą įdėjo keletą kremo indelių, kuriems paskui teko svarbus vaidmuo. Helenai labai pravertė ir įprotis puoselėti savo kūną. Įdegusios ponios, kurioms buvo gerai pažįstamas Australijos saulės sausinamasis poveikis, apipildavo ją klausimais, kaip jai pavyksta išsaugoti šviesią veido spalvą ir aksominę kūno odą.

Helena greitai sumetė, kad iš to galima neblogai uždirbti ir pradėjo eksperimentuoti su kremais. Jai buvo žinomi kremo ingredientai, gerai apsaugantys odą nuo saulės ir vėjo, bet problema buvo ta, kad pagrindinis kremo komponentas buvo lanolinas, gaunamas iš avių odos, o jis pasižymėjo nemaloniu kvapu. Iš mamos gautos žinios padėjo jai rasti tinkamą sprendimą, ir netrukus Helena pradėjo pardavinėti savo produkciją, o kai jos paklausa ėmė augti, Melburne atidarė savo parduotuvę.

Ji pati gamino kremus ir dirbdavo po 18 val. per parą, sėkmingai plėtodama verslą Australijos rinkoje. Ji neilgam grįžo į Europą, norėdama iš garsiausių europiečių specialistų pasimokyti dermatologijos, susipažinti su naujomis odos priežiūros tendencijomis. Helena taip pat įkalbėjo daktarą Jakobą Likusį, motinos pažįstamą, kuris jai padėdavo kurti kremo sudėties formules, persikelti į Australiją ir kartu plėtoti verslą.

Ji pasižymėjo gera nuojauta, ką moterys pirks ir kaip joms tai pateikti. Po parduotuvės Melburne ji atidarė parduotuvių tinklą Europoje ir Amerikoje, o paskui ir kosmetikos salonų, kur moterys naudojosi įvairiausiomis tuo metu pažangiausiomis kosmetikos paslaugomis.

Nusivylė meile

Melburne Helena sutiko savo pirmąjį vyrą, lenkų kilmės amerikietį žurnalistą Edvardą Viljamą Titusą (Edward William Titus), su kuriuo susituokė 1908 m. ir drauge nugyveno 30 metų. Jiems gimė du sūnūs. Vyras padėjo jai kurti savo imperiją, supažindino su daugybe įtakingų žmonių. Bet Helena, praktiškai kiaurą parą dirbdama, šeimai skirdavo mažai dėmesio, ją pažinoję žmonės stebėdavosi, kaip jai išvis pavyko susilaukti dviejų vaikų.

Nereikia stebėtis, kad vaikai, kurie augo prižiūrimi auklių, nebuvo labai prisirišę prie motinos, o vyras pradėjo domėtis kitomis moterimis. Bet atrodė, kad Heleną tai mažai jaudina: ji, nors ir mylėjo vyrą, jo neištikimybę kentė ir nereikalavo skyrybų, kol po 30 metų tam pasiryžo pats E.Titusas.

Helena ilgai neliūdėjo, jau kitais metais ištekėjo už gruzino kunigaikščio Arčilo Gurielio Čkonijos (Artchil Gourielli-Tchkonia), kuris už ją buvo jaunesnis 23 metais. Iš dalies tai buvo rinkodaros ėjimas, padidinęs susidomėjimą jos asmeniu, iš dalies - kerštas pirmajam vyrui, iškeitusiam ją į jaunesnę moterį.

Su antruoju vyru Helenos santykiai buvo tiesiog draugiški ir abiems pusėms naudingi - jis gavo galimybę naudotis jos pinigais, ji - kunigaikštienės titulą. Sutuoktiniai vienas kitam nejautė švelnių jausmų, jie ilgam išsiskirdavo ir gyvendavo skirtinguose miestuose ir net šalyse, o kai po 20 metų kunigaikštis Gurielis mirė, Helena, teisindamasi užimtumu darbe, net nenuvažiavo į jo laidotuves. Nusivylusi meile, ji daugiau nebetekėjo.

Neįtikėtini turtai, šykštumas ir mirtis vienatvėje

Helena Rubinštein, nors ir ne gydytoja, be medicininio išsilavinimo tapo pirmąja kosmetikos pramonėje, sumaniusi grožį jungti su mokslu, ir čia sulaukusi nepaprastos sėkmės. XX a. 3-ojo deš. viduryje ji valdė pirmąją pasaulinę kosmetikos imperiją su grožio salonais visoje Europoje ir Amerikoje. Helena savo kompaniją pavadino „Helena Rubinstein", pabrėždama, kad asmeniškai garantuoja savo produkcijos kokybę.

Jos tikslas buvo ne tik pinigai, bet ir galimybė jausti galią. Kai Helena nutarė išsinuomoti prabangų butą Parko aveniu ir išgirdo, kad šeimininkas žydams būsto nenuomoja, ji iškart nurodė buhalteriui nupirkti visą pastatą.

6-me deš. Helena Rubinštein buvo laikoma viena turtingiausių pasaulio moterų. Ji ėmėsi kolekcionuoti antikvarinius daiktus, jos kolekciją sudarė apie 20 000 senovinių objektų, įskaitant antikvarinius baldus, krištolinius sietynus, indus, Afrikos meno dirbinius ir garsių dailininkų paveikslus. Apsilankiusi kokioje nors parodoje, ji tiesiog viską supirkdavo urmu ir sakydavo, kad kokybė suteikia pasitenkinimo, o kiekybė sukuria šou.

Į gyvenimo pabaigą jos charakteris visiškai pagedo, ji tapo niurgzli ir neįtikėtinai šykšti, darbuotojams nuolatos karpydavo ir laiku nemokėdavo atlyginimų, derėdavosi dėl nuomos mokėjimo. Turėdama galimybę pietauti geriausiuose restoranuose, ji maišelį su pietumis atsinešdavo į darbą ir valgydavo tiesiog darbo vietoje. Nebeliko artimų žmonių, o vaikai su motina nustojo bendrauti.

Paskutiniuosius gyvenimo metus Helena praleido visiškai viena, ją smarkiai kamavo diabetas, bet iki gyvenimo pabaigos ji valdė savo imperiją. „Grožio imperatorė" mirė sulaukusi 95-erių, po mirties kompanija perėjo jos sūnaus nuosavybėn, bet šis nemokėjo jos valdyti ir netrukus „Helena Rubinstein" akcijas nupirko bendrovė „L‘Oreal". Bet vienos sėkmingiausių grožio industrijos atstovių ir prekės ženklų kūrėjų vardas iki šiol yra neužmirštas.