Nepamirštamasis Žanas Polis Belmondo

Širdies šauksmas

Kas žino, kaip būtų susiklostęs jaunojo Žano Polio gyvenimas, jeigu jis kadaise būtų patikėjęs aktoriumi Andrė Bruno (Andre Brunot), šeimos draugu, kurį tėvai pakvietė paklausyti sūnaus, nutarusio užkariauti teatro sceną. A.Bruno įdėmiai išklausė vaikiną ir neįžvelgė jokio talento. Tačiau Ž.P.Belmondo nepatikėjo garsiu aktoriumi ir išvyko stoti į dramos mokyklą.

Nors pirmasis mėginimas nebuvo sėkmingas, pasiduoti jis neketino. Kitais metais jis dar geriau pasiruošė egzaminams ir vis dėlto tapo studentu.

Tiesa, iš pradžių pedagogai jo tiesiog nepastebėdavo, bet Ž.P.Belmondo atkakliai, žingsnis po žingsnio mokėsi aktorystės meistriškumo, nors pats labai ilgai abejojo savo jėgomis ir iš baimės nusifilmuodavo penkiuose, o kartais ir šešiuose filmuose per metus, kad tik įgytų jaunam aktoriui tokios reikalingos patirties. Jis dirbo su daugeliu talentingų kolegų ir iš kiekvieno ko nors išmokdavo. Ne tik gebėjimo meistriškai persikūnyti, bet ir meno bendrauti su žmonėmis. Jis ne kartą pastebėjo: kuo talentingesnis ir žinomesnis aktorius, tuo didesnę pagarbą rodo kolegoms, neleisdamas sau demonstruoti savo pranašumo ar iš aukšto žiūrėti į kitus. Ž.P.Belmondo mokėsi iš jų, bet širdyje buvo nepriklausomas. Ir tik vienas žmogus jam buvo tikras idealas, nors tai netrukdė su juo ginčytis ir net elgtis savaip.

Pagarbos duoklė

Neginčytinas autoritetas ir sektinas pavyzdys jam buvo tėvas, skulptorius Polis Belmondo. Sūnus stebėdavosi, kaip daug ir atkakliai triūsia jo tėvas, nuo ryto iki gilios nakties. P.Belmondo gimė Alžyre, neturtingoje italų kilmės šeimoje. Savo pašaukimą jis atrado būdamas 13 metų ir sugebėjo nueiti kelią nuo Dailės mokyklos Alžyre mokinio iki garsaus Prancūzijos skulptoriaus, Nacionalinės aukštosios dailės mokyklos profesoriaus. Sūnus matė, kaip sunkiai dirba tėvas: pats nešiodavo smėlį, maišė molį, liejo formas, o po savęs paliko daugiau kaip 250 įvairių skulptūrų, apie 440 medalių ir 900 piešinių ir eskizų.

Aktorius niekada nesiskyrė su auksiniu tėvo sukurtu medalionu, o šalia jo, ant auksinės grandinėlės, visada kabojo masyvus žiedas, priklausęs mamai.

Kitaip nei mama, tėvas niekada nebardavo ir nebausdavo vaikų, kad ir kaip šie išdykaudavo. Aktorius visada prisimindavo valandas, kai tekdavo tėvui pozuoti jo dirbtuvėse, sekmadienio iškylas į Luvrą, per kurias P.Belmondo pasakodavo sūnui apie didžius praeities dailininkus ir skulptorius. Tėvas jam visada buvo autoritetas, nors, būdamas konservatyvus, šis niekada negirdavo sūnaus, net tada, kai jis jau buvo gana garsus aktorius. Jo nuomone, aktoriui yra svarbiau prasimušti teatro scenoje, o ne kine, kinas jam atrodė „nerimtas" žanras. Iš pradžių Bebelį, kaip žmonės meiliai vadindavo aktorių, tėvo nuomonė žeidė ir liūdino, bet vėliau jis pripažino: tėvo požiūris į sūnaus šlovę vėliau jam padėjo išvengti „žvaigždžių ligos".

Aktorius, pradėjęs karjerą teatro scenoje, vėliau perėjo į kiną, o po 30 metų, per savo karjeros piką, vėl grįžo į teatrą. Teatras jį taip įtraukė, kad jis net pardavė televizijos kanalui visas savo filmų teises, kad galėtų nusipirkti Paryžiaus „Varjetė" teatro patalpas Monmartre.

Aktoriaus tėvas mirė 1982 m. ir Ž.P.Belmondo, kartu su seserimi Miuriele ir broliu Alenu, ilgus metus bandė organizuoti tėvo kūrinių parodą, ir tik 2010 m. įsteigė P.Belmondo muziejų Bulonėje-Bijankūre, jaukiame ir vaizdingame Paryžiaus priemiestyje. Pagerbdami mamą, jie ten įkurdino skulptūras neregiams su specialiu šriftu išspaustais parašais. Mat aktoriaus mama, tapytoja Sara Raino Rišar (Sarah Rainaud Richard) į gyvenimo pabaigą apako, ir būtent pagerbiant ją buvo nutarta įgyvendinti tokią naujovę.

Svarbiausia gyvenime

Ž.P.Belmondo nusifilmavo per 100 filmų, sukūrė apie 40 vaidmenų teatre, buvo žinomas ir mylimas visame pasaulyje. Nepaisydamas įtikinėjimų, kad yra netalentingas ir pernelyg nestandartinės, kinui netinkamos išvaizdos, jis pasiekė visko - šlovės, sėkmės, pripažinimo, turtų. Aktorius mėgo savo darbą, pagarbiai elgdavosi su kolegomis ir gerbėjais, bet profesija jam niekada nebuvo gyvenimo prioritetas.

Kai jam, jau brandžiame amžiuje, buvo užduotas klausimas, kas vis dėlto jo gyvenime buvo svarbiausia, jis atsakė paprastai: „Mano šeima. Mano tėvai, vaikai, anūkai, mano moterys".

Žodžius patvirtindavo ir jo darbai: jis rūpinosi tėvais iki jų gyvenimo pabaigos, neprarado ryšio su broliu, seserimi ir jų vaikais, didžiavosi savo atžalų laimėjimais. Nors gyvenimo pabaigoje moters šalia jo nebuvo, aktorius neliko vienišas, jį supo vaikai, giminės, žmonės, kuriuos jis mylėjo ir kurie mylėjo jį. O jo šypsena iš kino ekranų šildys dar ne vienos kartos žiūrovų širdis.