Padūkę impresionistai: Kas ir kodėl pjaustė E.Manė paveikslus

Griežtai vertinant, pats E.Dega savęs impresionistu nelaikė, nors jo maniera tapyti daug kuo priminė impresionizmą, ir jo kūriniai dažnai būdavo eksponuojami impresionistų parodose. E.Dega buvo kilęs iš kilmingos šeimos, bet gyveno vargingai ir buvo priverstas pardavinėti savo paveikslus, kad galėtų sumokėti tėvo skolas. Tapytojas draugavo su impresionistais ir padėdavo jiems rengti parodas. Ir jis nepralošė: skirtingai nuo kitų dailininkų drobių, jo darbai, nutapyti parodoms, turėjo pasisekimą ir buvo gerai perkami. E.Dega žavėjo mintis vaizduoti „pagautas akimirkas". Tik jis gaudė ne oro ir šviesos žaismą, o žmogaus judesius. Panašiai kaip impresionistai, E.Dega naudojo neįprastus rakursus. Tapė laisvais potėpiais, be aiškių linijų, bet tai darė dėl sparčiai prastėjančio regėjimo.

Kartą, E.Dega tapant Luvre, ėjęs pro šalį E.Manė pasakė keletą pastabų apie E.Dega paveikslą. Pasižymėjęs ūmiu charakteriu E.Dega paprastai nepakęsdavo kritikos, bet tąsyk kažkodėl reagavo ramiai ir oriai. Šis susitikimas buvo dailininkų 7 metų draugystės pradžia.

1868 m. E.Dega nutapė paveikslą „Eduaro Manė portretas su žmona" ir padovanojo draugui. Koks buvo dailininko nustebimas, kai vėliau jis pamatė, kad E.Manė nupjovė tą paveikslo dalį, kurioje buvo pavaizduota jo žmona, skambinanti pianinu. E.Dega įniršęs stvėrė paveikslo fragmentą ir išbėgo iš draugo namų. Iš nuoskaudos jis E.Manė net grąžino paveikslą „Slyvos", kurį šis jam buvo anksčiau padovanojęs, ir nutraukė su juo santykius.

E.Dega subtiliai jautė žmones ir savo kūrinyje sutuoktinius Manė pavaizdavo tais laikais neįprasta poza. Dailininkas sėdi ant sofos, o jo žmona, atsukusi jam nugarą, skambina muzikos instrumentu. Visa savo povyza E.Manė rodo abejingumą, ir tai buvo gryna tiesa. Dalykas tas, kad E.Manė santuoka buvo nelaiminga. Jis vedė pianistę Siuzaną, kai ši laukėsi. Su jais apsigyveno 11 metų berniukas, kurį jiedu pristatydavo kaip sūnėną, bet tikriausiai jis buvo nesantuokinis Siuzanos sūnus. Po kelerių motinystės ir šeimyninio gyvenimo metų Siuzana prarado buvusį patrauklumą, o jos skambinimas vyrui neteikė jokio malonumo. Aiškindamas, kodėl taip pasielgė su paveikslu, E.Manė rašė, kad Siuzanos vaizdavimas jame „prastina bendrą kūrinio įspūdį". Jei XIX a. papročiai būtų buvę ne tokie griežti, jis, ko gera, su žmona būtų išsiskyręs. Tais pačiais 1868 m. E.Manė, galbūt atsiprašydamas ar dėl kokių kitų motyvų, nutapė paveikslą, kuriame vaizduojama Siuzana prie rojalio. Abiejų paveikslų kompozicija yra labai panaši. Remiantis kai kuriais liudijimais,
E.Manė žmoną pavaizdavo patrauklesnę, negu ji buvo tikrovėje.

Po kelerių metų E.Dega vis dėlto atleido E.Manė jo išsišokimą. „Na, kaip galima pykti ant Eduaro Manė?" - sakė E.Dega. Susitaikius dailininkas net paprašė vėl atiduoti natiurmortą su slyvomis, bet E.Manė jį jau buvo pardavęs. To natiurmorto originalas neišliko, bet Hiūstono muziejuje saugoma vėlesnė „Slyvų" versija. E.Dega brangino kitus savo draugo darbus ir visai tikėtina, kad kūrinys būtų išlikęs iki mūsų dienų, jeigu įsižeidęs E.Dega būtų paveikslą pasilikęs sau.

Savo draugystę ir ištikimybę E.Dega pademonstravo net po E.Manė mirties - jis iš dalies išgelbėjo paveikslą „Imperatoriaus Maksimilijano sušaudymas". Likimo ironija: šis paveikslas taip pat buvo sugadintas. Nesantuokinis E.Manė sūnus supjaustė paveikslą į kelias dalis, kai kuriuos fragmentus sudegino kaip prakuras, o kitus pardavė. Apie tai sužinojęs, E.Dega nupirko viską, kas buvo likę iš paveikslo ir tuos fragmentus saugojo iki mirties. Nuo 1918 m. jie yra laikomi Londono nacionalinėje galerijoje.