Prezidento Dž.Kenedžio vaikai: gyvenimo Baltuosiuose rūmuose kaina

Tik juose pasirodžius 35-ojo prezidento Džono Kenedžio (John F.Kennedy) vaikams ilgametės Baltųjų rūmų tradicijos pasikeitė - jie prisipildė vaikų juoko ir triukšmo, o Kerolaina ir Džonas jaunesnysis tapo spaudos bei visuomenės nuolatinio dėmesio taikiniais.

Kai 1961 m. sausį Džonas Kenedis tapo JAV prezidentu, jo dukrai Kerolainai nebuvo nė trejų, o sūnui Džonui - vos du mėnesiai. Baltuosiuose rūmuose jis apsigyveno būdamas kūdikiu, o pirmuosius žingsnius žengė Ovaliajame kabinete. Ir tai - ne metafora, kadangi prezidento vaikams buvo leidžiama žaisti visuose Baltuosiuose rūmuose, įskaitant jų tėvo darbo kabinetą.

Nepaisant didžiulio žiniasklaidos dėmesio ir nesibaigiančių reporterių mėginimų žvilgtelėti į Kenedžių šeimos gyvenimą, tėvai Baltųjų rūmų tradicijas papildė naujomis taisyklėmis. Niūrios patalpos, prigrūstos senovinių paveikslų, antikvarinių daiktų ir kitų vertingų eksponatų, staiga netikėtai atgijo, prisipildžiusios vaikiško krykštavimo. Ir nors kai kas tai bandė pavaizduoti kaip reklamos elementą ir prezidento mėginimą pelnyti ypatingą rinkėjų meilę, daugybę rūmų tarnautojų bei prezidento administraciją tie pokyčiai žavėjo: pievelėje žaidžiančio Džono arba Kerolainos, rūmų teritorijoje jodinėjančios savo poniu, vaizdai rūmų gyventojams buvo tarsi šviežio oro gūsis.

Rūpestinga mama

Pirmąją ponią Žakliną Kenedi (Jacqueline Kennedy) amerikiečiai įsiminė kaip labai rūpestingą mamą. Ji ne rečiau kaip auklė būdavo su jais, žaisdavo, skaitydavo jiems knygas, gamindavo pusryčius.

Vaikams ūgtelėjus ir Kerolainai pradėjus lankyti mokyklą, ji pati padėdavo jai ruošti pamokas. Kartą Žaklina Kenedi pasakė žurnalistams: jeigu žmogus nepajėgia auklėti savo vaikų arba tai patiki kam nors kitam, visa kita jo veikla neturi didelės reikšmės. Bet Žaklina niekada neatrodydavo pavargusi ir vyrui prezidentaujant sėkmingai vykdė jai patikėtas ryšių su visuomene pareigas. Be to, ji dažnai lydėdavo Dž.Kenedį dalykinėse kelionėse ir susitikimuose, skyrė laiko Baltųjų rūmų interjerui atnaujinti ir komentuodavo savo veiklos rezultatus per televiziją.

Vaikus taip pat neretai matydavo su tėvu, žaidžiančius jo kabinete arba vaikštinėjančius po rūmų pievelę. Džonas jaunesnysis, pasižymėjęs temperamentingumu, mėgdavo slėptis po Ovaliojo kabineto stalu arba netikėtai įbėgti į jį vykstant pasitarimui. Aplinkiniai į tai žiūrėdavo pro pirštus, o valstybės sekretorius Dinas Raskas (Dean Rusk) net žaisdavo su jais slėpynių Baltųjų rūmų koridoriuose.

Suvaržymai ir privilegijos

Žinoma, Kenedžiai suprato, kad dviejų mažų vaikų buvimas Baltuosiuose rūmuose neišvengiamai kels problemų, todėl stengdavosi išlaikyti sudėtingą normalaus šeimos gyvenimo ir nuolatinio buvimo dėmesio centre pusiausvyrą.

Žaklina Kenedi stengėsi, kad Kerolaina ir Džonas jaustųsi esantys vaikai kaip visi. Ji vesdavosi juos pasivaikščioti į parką, į atrakcionus, kviesdavo kitus vaikus į Baltuosius rūmus, rengdavo jiems šventes ir visada prašydavo apsaugos duoti jiems kiek įmanoma daugiau laisvės.

Apsaugos tarnybos darbuotojams taip pat buvo nurodyta nesikišti į vaikų tarpusavio santykius, neskubėti jiems padėti nepavojingai pargriuvus žaidžiant arba važinėjantis dviračiu. O padidintas spaudos dėmesys vaikams Žakliną visada erzino - vėliau ji prašė aptarnaujančio personalo užkirsti kelią nesankcionuotam Kerolainos ir Džono fotografavimui ir nuotraukų patekimui į spaudą.

Vaikų saugumas - prioritetas

Vaikams augant, problemų daugėjo. Kai Kerolaina pradėjo lankyti mokyklą, ji keletą kartų buvo likusi viena su reporteriais ir vaikiškai naiviai atsakinėjo į jų klausimus. Kartą, paklausta, kur dabar yra jos tėtis ir mama, ji atsakė, kad „tėtis viršuje, be batų ir kojinių, nieko neveikia, o mama su chalatu, taip pat nieko neveikia".

Retkarčiais Žaklina Kenedi išsakydavo mintį apie ieškinius leidiniams arba spaudos atstovams, ypač kai publikacijose būdavo skelbiama iškreipta informacija. Bet paskui susitaikė su tuo, kad jų padėtyje to neišvengsi.

Dėl vaikų saugumo Žaklina prašė, kad jai būtų pranešama apie visus spaudos gautus leidimus publikacijoms apie jų šeimą, net kai vyras jau būdavo leidimą davęs. Kai Kenedžiai kartą gavo laišką su grasinimais pagrobti jų vaikus, ginkluota apsauga buvo sustiprinta, o Žaklina atsiėmė dukrą iš mokyklos. Baltuosiuose rūmuose buvo įsteigta privati klasė, kurią be prezidento vaikų lankė Baltųjų rūmų darbuotojų bei Kenedžių draugų vaikai.

Vaikų pramogos

Prezidento Dž.Kenedžio vaikai Baltuosiuose rūmuose turėjo gausybę pramogų. Neskaitant to, kad jie turėjo daug žaislų, knygų ir namų kino teatrą, Kerolaina surinko didžiulę lėlių kolekciją - jas jai dažnai dovanodavo aukšto rango užsienio svečiai ir valstybių vadovai. Daugelis lėlių būdavo aprengtos tautiniais kostiumais, o dvi iš jų, sukurtos garsaus lėlių meistro Djuso Kokrano (Dewees Cochran), net buvo Kerolainos ir jos brolio kopijos. Dabar tos lėlės saugomos Dž.Kenedžio muziejuje. Prancūzijos prezidento Š.de Golio (Ch. de Gaulle) žmona padovanojo Kerolainai didžiulį žaislinį namą, ant kurio buvo užrašytas mergaitės vardas. Vėliau juo žaidė Kerolainos vaikai.

Kitaip nei sesuo, Džonas jaunesnysis labiau domėjosi lėktuvais ir sraigtasparniais. Be didelės žaislinių mašinėlių kolekcijos jį žavėjo galimybė pasėdėti sraigtasparnio, kuris neretai leisdavosi Baltųjų rūmų pievelėje, kabinoje.

Kenedžių šeimoje buvo daug naminių gyvūnų, su kuriais vaikai mielai žaisdavo ir leisdavo laiką. Vienas žinomiausių buvo ponis Makaronis, dovanotas viceprezidento Lindono Džonsono (Lyndon Johnson). Ne mažiau žinomas buvo šuo Pušinka, kurią Kenedžiams padovanojo sovietų šalies lyderis N.Chruščiovas. Pušinkos mama buvo garsioji kosmonautė Strielka. Du Pušinkos šuniukai taip pat buvo palikti Baltuosiuose rūmuose. Be jų, Kenedžių vaikai turėjo katiną Tomą Kiteną, triušį Ža Ža, porą žiurkėnų ir daugybę paukščių, įskaitant laukines antis.

Kenedžių vaikų auklė

Žaklina daug laiko leisdavo su vaikais, bet, aišku, negalėjo apsieiti be auklės pagalbos. Kasdienė Kerolainos ir Džono priežiūra buvo patikėta anglei auklei Modei Šou (Maud Shaw), kuri įsidarbino Kenedžių šeimoje 1957-iais, likus 2 savaitėms iki Kerolainos gimimo. Tai buvo senyva, išsilavinusi britė, griežta ir kartu gera. Kenedžių vaikus ji pamilo kaip savus, o jie jai atsilygino abipuse meile. Šeimoje ji buvo vadinama Mere Popins.

Modė Šou gyveno antrajame Baltųjų rūmų aukšte, jos kambarys buvo tarp Kerolainos ir Džono kambarių, ir visas jos gyvenimas buvo skirtas vaikų poreikiams tenkinti: ar naktį paduoti buteliuką kūdikiui Džonui, ar pamokyti Kerolainą, kaip reikia daryti reveransą aukštiems svečiams iš užsienio. Nors Kerolaina augo drovi ir rami mergaitė, o Džonas pasižymėjo audringu temperamentu ir ne visada laikėsi auklės nustatytų taisyklių, ji rasdavo bendrą kalbą su abiem vaikais ir buvo nuolatinė jų gyvenimo palydovė iki pensijos, į kurią išėjo 1965 m.

Bet Kenedžių vaikų gyvenimas Baltuosiuose rūmuose baigėsi 2 metais anksčiau negu turėjo. 1963 m. lapkričio 22 d. 35-asis JAV prezidentas buvo nušautas Teksase. Ir būtent auklei teko pranešti vaikams apie jų tėvo mirtį. To paprašė Žaklina.