Rimtasis kino klounas - G.Vicinas

Aktorius gimsta teatre

Gydytis nuo drovumo G.Vicinas pradėjo mokyklos teatre. Vaikiškame spektaklyje jis taip išraiškingai atliko šamano šokį, kad dėstytojai jam patarė rimtai imtis baleto. Bet, baigęs mokyklą, G.Vicinas nutarė „rimtai imtis“ teatro. Priimtas iškart į tris aukštąsias teatro mokyklas, jis iš pradžių pasirinko J.Vachtangovo teatro mokyklą, o paskui perėjo į Maskvos Dailės teatro studiją. Baigęs studijas buvo priimtas į šį teatrą, vėliau vaidino M.Jermolovos teatre ir kino aktoriaus teatre-studijoje. G.Vicinas visada dievino teatrą, net tada, kai galutinai atsisveikino su scena ir išėjo į kiną. Nėra tokios specialybės „kino artistas“, buvo įsitikinęs jis. Yra AKTORIUS, o gimsta jis scenoje, bendraudamas su žiūrovais. Savo teatrinės patirties bagaže G.Vicinas rasdavo medžiagos daugeliui kino vaidmenų. Jo karjera kine prasidėjo itin rimtu vaidmeniu - Nikolajaus Gogolio G.Kozincevo filme „Belinskis“. Vienas iš pirmųjų pagrindinių vaidmenų, kurio atrankoje dalyvavo G.Vicinas, buvo Gylys to paties pavadinimo filme. Bet likimas nukreipė jį nuo romantinio herojaus amplua ir įstūmė į komedijos glėbį.

Labai gyvas lavonas!

G.Vicinas visuomet stengėsi neprarasti aktoriui būtinos fizinės formos. Jam buvo netoli 40-ies, kai jis vienodai įtikinamai vaidino 70-metį senuką filme „Maksimas Perepelica“ ir 17-metį V.Rozovo pjesės „Gero vėjo!“ herojų. Žinoma, gamta pasistengė, bet ir pats aktorius dėjo didžiausias pastangas, kad neišbarstytų jos dovanų. Bet būnant 37-erių suvaidinti 25-metį yra viena, o visai kas kita - apgauti žiūrovus net dvidešimčia su viršum metų, ir be jokios kompiuterinės grafikos. Atsitiko tai filme „Balzaminovo vedybos“. Jį buvo planuojama kurti 1955 metais, o vienintelis kandidatas į nesubrendėlio Mišos Balzaminovo vaidmenį buvo G.Vicinas. Kažkas nepavyko, ir scenarijus buvo atidėtas. Po 10 metų atsirado galimybė grįžti prie projekto, ir režisierius pagrindinį vaidmenį vėl pasiūlė G.Vicinui. O šiam tuomet buvo nei daugiau, nei mažiau, o 48-eri! Jis griežtai atsisakė, bet režisierius K.Voinovas prikibo: „Tai pagal pasą tau 48-eri, o pažiūrėti ir 30 neduotum. Grimu dar 5 metus nuimsime, o paskui apšvietimu...“ Kitaip nei daugybė kolegų, nuoširdžiai maniusių, kad „aktoriaus vieta - bufete“, G.Vicinas labai rūpinosi savo sveikata, nerūkė, negėrė. Bet svarbiausia - joga. Tais laikais, kai niekas gerai nė nežinojo, kas tai yra, G.Vicinas sistemingai ir reguliariai praktikavo šią senovės indų sistemą, treniravosi griežtai pagal tvarkaraštį ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Daugelis režisierių raudavosi plaukus, kai po komandos „Motoras!“ G.Vicinas, pažiūrėjęs į laikrodį, mandagiai, bet tvirtai pareikšdavo: „Atleiskite, man reikia septynias minutes pastovėti ant vienos kojos ir pasėdėti lotoso poza.“ Nekreipdamas dėmesio į įkaitusią atmosferą, paėjėdavo į šalį, atidirbdavo normą ir ramiai grįždavo į darbą. Tokį sveikos gyvensenos pomėgį kolegos aktoriai vertino įvairiai - vieni abejingai, kiti skeptiškai, o kai kas atsiliepdavo ir aštriai. Pavyzdžiui, Nona Mordiukova po pirklės Belotelovos bučinio su Balzaminovu epizodo G.Vicinui pareiškė: „Argi tu vyras? Negeri, nerūkai, prie moterų nekimbi. Tu juk lavonas!“

Negeriantis alkoholikas ir drąsus bailys

Per ilgus darbo kine metus G.Vicinas išmoko meistriškai vaidinti girtuoklius, tačiau tikrajame gyvenime gerti taip ir neįprato. Todėl G.Vicinas nemėgo visokiausių aktorių susibūrimų, jubiliejų ir kūrybinių susitikimų restoranuose. „Baisiausia, ką sugalvojo žmonija - tai užstalė“, - sakydavo jis. Aktorių buvo sunku įkalbėti išgerti bokalą alaus ir filmuojant „Kaukazo belaisvę“. Dar vienas G.Vicino gyvenimo paradoksas: ne vienus metus jis vaidino bailų, silpnadvasį žmogelį, nors tikrajame gyvenime toks nebuvo. Nebuvo aktorius ir gražuolis, bet gerbėjų jam netrūko. Daugelis kolegių taip pat bandė sugundyti populiarų aktorių. bet G.Vicinas niekada nebuvo trumpalaikių ryšių šalininkas. Tačiau jo biografijoje yra aktoriui visiškai nebūdingas faktas. Jaunytėje G.Vicinas buvo užmezgęs romaną su aktore Dina Topoleva, kurią nuviliojo ne šiaip nuo ko, o nuo savo mokytojo Nikolajaus Chmeliovo. Kad ir kaip keista, jųdviejų santykiai dėl to nė kiek nepasikeitė. N.Chmeliovas atleido žmonai neištikimybę, o aktorius visą gyvenimą labai gerbė savo mokytoją ir režisierių. D.Topoleva buvo gerokai vyresnė už G.Viciną. Ir kai jis jau buvo vedęs, o ji liko viena ir labai sirgo, G.Vicinas ją slaugė: atnešdavo produktų, pirkdavo vaistus. O žmona jį palaikė.

Nešventa trijulė

Filme „Šuo Barbosas ir nepaprastas krosas“ gimė garsiausia sovietų kino komedijos trijulė - Bailys, Stuobrys ir Patyręs. Režisierius L.Gaidajus Bailio vaidmeniui iškart parinko G.Viciną, o šis rado Stuobrį, cirke pamatęs nuostabų klouną Jurijų Nikuliną. Patyrusį - Jevgenijų Morgunovą - L.Gaidajui įpiršo kino studijos direktorius. Ketvirtąjį herojų, Barbosą, vaidino šuo Brechas, kuris artistams sugadino daug nervų, atkakliai nevykdydamas režisieriaus sumanymų. Kartą po dar vieno sugadinto dublio J.Morgunovas įširdęs pažadėjo baigus filmuoti bjaurybę šunėką prismaugti. Kitame dublyje supratingas gyvūnas... dantimis įsikibo aktoriui į koją! Triukai ir muzika, pašėlęs ritmas ir filigraniškas montažas, o svarbiausia - nauji herojai, kurie akimirksniu tapo liaudies kūrybos, pokštų ir anekdotų personažais... Visuotinę meilę ir populiarumą dar padidino netrukus po „Barboso“ sukurtas filmas „Degtindariai“. Iš visos šalies ateidavo maišai laiškų, kuriuose iš L.Gaidajaus buvo reikalaujama kurti naują filmą apie Bailį, Stuobrį ir Patyrusį, „nešventos trijulės“ populiarumas buvo fenomenalus. Žiūrovai juos vertino kaip vienetą ir net sugalvojo vardą - ViNiMor (pagal pirmąsias pavardžių raides). Bet kokie skirtingi žmonės sudarė šį trejetą! Dievo talentu apdovanotas klounas J.Nikulinas, ramus, tylus, uždaro būdo G.Vicinas - puikią teatro mokyklą išėjęs ir solidžią patirtį kine turintis aktorius, ir triukšmingas, visur dalyvaujantis J.Morgunovas... Jau kurdamas „Operaciją Y“ L.Gaidajus galvojo baigti savo herojų nuotykius, tačiau žiūrovai reikalavo, vyresnybė spaudė, o ir scenarijus tinkamas pasipainiojo... „Kaukazo belaisvė“ - sovietų kino favoritas nuo 1967 metų iki mūsų dienų. Vargiai atrastum žmogų, nemačiusį šios lengvos, šviesios, žaižaruojančios komedijos ir nesijuokusį iš groteskiškų J.Nikulino, J.Morgunovo ir G.Vicino personažų. Filmo sukūrimo metais jį pažiūrėjo 76,5 mln. žiūrovų. Deja, trijulės populiarumo apogėjus tapo ir jos pabaiga. L.Gaidajus nutarė, kad nesikartojant eksploatuoti šiuos tipažus jau neįmanoma. Dar kartą G.Vicinas, J.Nikulinas ir J.Morgunovas ekrane susitiko režisieriaus J.Karelovo filme „Septyni senukai ir viena mergina“.

Kukli žvaigždė

G.Vicinas apie save sakydavo: „Aš visada stengiausi neatkreipti kitų dėmesio. Kam lįsti žmonėms į akis?“ Jis apsivilkdavo pilką lietpaltuką, užsimaukšlindavo ant akių kepurę ir stengdavosi susilieti su minia. Pasakojamas juokingas atvejis, kai kartą jis buvo atpažintas eilėje ir žmonės norėjo jį praleisti į priekį. „Aš ne Georgijus Vicinas, aš jo brolis“, - pamelavo aktorius. „Žmogau, tavo brolis toks puikus, kad tu taip pat turi teisę naudotis jo šlove. Drožk į priekį!“ G.Vicinui šlovės nereikėjo, jis nuo jos bėgdavo. Slėpdavosi nuo įkyrios publikos savo bute arba įsitaisydavo gamtoje su molbertu. Jis galėjo turėti ir mašinų, ir vilų, ir pinigų. Bet jo interesai buvo kitokie. Mažai kas žinojo, kad G.Vicinas studijavo Ovidijaus, Horacijaus, Platono, Petrarkos veikalus, domėjosi astronomija, joga, beveik 30 metų negėrė jokių vaistų ir nevalgė mėsos. Jam visko užteko. Gyveno jis kukliai, aistros gražiems drabužiams ir mašinoms nejautė. O maistui ir pašarui šunims ir balandžiams, kuriuos jis dievino, G.Vicinui pakakdavo. Štai toks jis buvo, rimtasis kino klounas, knygų mėgėjas, dailininkas ir skulptorius, jogas ir išminčius. Juoko esmę, kaip sakė pats, jis suprato tik artėdamas prie aštuoniasdešimties: „Juokas - didis dalykas... Juoktis - natūralus normalaus žmogaus poreikis. Humoro jausmo nebuvimas - tai liga...“

Parengta pagal priedą „TV publika“