Roma Mačiulytė skaito Bibliją

Tai ne koks balandžio 1-osios pokštas, o tikra tiesa, kad praeityje ypač populiari dainininkė Roma Mačiulytė (54) tapo draudimo kompanijos konsultante. Žinoma, muzika iš jos gyvenimo niekur nepasitraukė - jau greitai turėtų pasirodyti ką tik įrašytas R.Mačiulytės naujasis albumas.

Draudimas sudomino

Vienoje Kauno draudimo kompanijoje, kurioje teikiamos įvairių rūšių draudimo paslaugos, R.Mačiulytė dirba jau metus. „Kadangi naujas mano darbas yra labai atsakingas, nelabai tinka viešintis, daryti kokias nesąmones ar prisiminti jaunystės skandalus, - paklausta, kodėl pastaruoju metu rečiau rodosi viešumoje, atsakė dainininkė. - Į savo darbą išmokau eiti kaip į šventę. Pirmosiomis dienomis, be abejo, galvojau, kad čia ne mano vieta. Į darbą eidavau kaip į katorgą. Tikrai nemeluoju, kokį pusmetį turėjau save auklėti. Tuomet pradėjau mokytis, ir tai buvo gana ilgas laiko tarpas. Norėdama įgyti dar daugiau žinių, savo noru pradėjau mokytis ir namuose. Paskui man pradėjo patikti - supratau, kad tai yra geras darbas“.

Valstybiniame „Trimito“ orkestre savo karjerą pradėjusi, su legendiniu „Nerijos“ ansambliu išgarsėjusi dainininkė prisipažįsta: jeigu prieš dvidešimt ar dešimt metų jai kas būtų pasakęs apie dabartinį jos darbą, nė už ką nebūtų tuo patikėjusi. O gal į draudimą R.Mačiulytė ėjo todėl, kad negalėjo pragyventi iš dainininkės honoraro? Ne paslaptis, kad prieš tai su dideliu užsidegimu dirbo ir pedagoginį darbą, bet prasidėjus krizei ir ėmus retėti vaikų gretoms teko laikinai atsisveikinti su savo vaikų studija.

„Pamažu, aišku, ir pinigai ateina. Jie ateina tada, kai tu dirbi iš širdies. Bet tikrai galiu pasakyti, kad konsultanto darbas yra labai sunkus. Aš jau nebeieškau klientų. Iš pradžių draustis siūliau savo pažįstamiems, nes dauguma pažįstamų, ypač iš mano artistų gretų, nesidomėjo draudimo reikalais. Bet piršti aš nieko neperšu, nes labai nemėgstu, kai man įkyriai ką nors siūlo. Kiekvienas susikuriame savo darbo modelį. Svarbiausia - kiekvieną darbą, kurį dirbi, turi pamilti. Jeigu jo nemyli, tai geriau išvis nedirbk“, - pasakoja R.Mačiulytė, už gerą darbą kaip paskatinimą išlošusi kelionę.

Beje, dainininkė prisiminė, kaip koncerto metu - tarp pasirodymų buvo valandos pertrauka - ji apdraudė du žmones.

Dainininkė sako, kad savo vardu nesinaudoja. Bet ją atpažinę klientai, be abejonės, lieka nustebę: „Klientui aš paprasčiausiai prisistatau: konsultantė Roma Mačiulytė, kartais net nesakau savo pavardės. Draudimo kompanijoje kartais visai pamirštu, kad esu dainininkė. Būna, kad klientas pastebi, kokia esu panaši į dainininkę Romą Mačiulytę, klausia, gal turiu seserį. Sakau, sesers neturiu, bet tegul būna tas panašumas, juk gyvenime pasitaiko panašių žmonių. Bet paskui jie, aišku, perskaito mano darbo kortelę. Ir jiems būna smagu, kad tu jais rūpiniesi“.

R.Mačiulytė džiaugiasi, kad išgyvena iš draudimo kompanijoje uždirbamo atlyginimo, nors nelabai mokanti taupyti. „Tiesiog atsiranda kitoks požiūris į pinigus - tai nereiškia, kad tu pradedi stipriai taupyti ar pasidarai šykštus. Tiesiog imi gerbti pinigus. Kiekvienas žmogus turėtų mokėti tinkamai paskirstyti pinigus, atidžiai sekti savo pajamas. Mokėjimas tinkamai elgtis su pinigais irgi yra menas. Užtai aš šia tema prisipirkau knygų, ne tik gaidos mano namuose sudėtos, greičiau jos dabar yra paslėptos“, - sako R.Mačiulytė.

Dainos Lietuvai

Ar R.Mačiulytei, kurios vizitine kortele tapo tokios dainos kaip „Santa Marija“ ir „Truputį laimės“, lieka laiko muzikai?

„Albumą jau seniai įrašiau, tiesiog ilgai buvo tobulinamas. Iš viso jame devyniolika dainų ir dabar jau nė vienos negaliu išmesti, nes gaila. Kadangi visi labai prašė, tai į albumą įdėjau kūrinį „Truputį laimės“, kurį atlikau su savo vaikų popchoru „Sole mio“, - be tos dainos gerbėjai manęs niekaip neįsivaizduoja. Ir dar vieną dainelę įdėjau iš jau girdėtų - „Jau per vėlu“, o visos kitos yra naujos. Dvi dainos skirtos Lietuvai, nes iš tikrųjų man labai skauda širdį dėl išvažiuojančiųjų iš Lietuvos. Ačiū Dievui, visa mano šeima yra prie manęs. Dukra Kristina, du anūkai yra čia, tėvai taip pat. Bet Lietuvai skirtos dainos turėtų šiek tiek sugraudinti klausytojų širdis. Puikiai žinau, ką reiškia Tėvynės ilgesys. Manau, kad jie jaučia tą patį. Kiek buvau Arabų Emyratuose ar Amerikoje, kad ir kur dainuodavau, kad ir kiek kalbėdavau su svetur pasilikusiais lietuviais, mačiau begalinį ilgesį jų akyse. Ir jis niekur nedingsta. Aš tą pati išgyvenau, nors reguliariai grįždavau į Lietuvą - persikraudavau lagaminą ir vėl išvažiuodavau kokiems keturiems mėnesiams“.

Puikią dainininkės karjerą padariusi, su scenos įžymybėmis dainavusi, R.Mačiulytė svarsto, kad prie sėkmės gyvenime stipriai prisidėjo tikėjimas, ypač daug davė išsamus Biblijos studijavimas. „Biblija - tai Dievo ieškojimas. Nežinau, ar aš Dievą suradau, ar jis mane surado. Galbūt niekas nevyksta atsitiktinai. Kai man buvo sunkiausias momentas - teko išgyventi skyrybas, tiesiai šviesiai pasakysiu: mano buvusio vyro žmona mane atvedė prie Dievo. Anksčiau man buvo įdomu, kodėl aš turiu tikėti Dievu, kaip man tai suprasti jo nepalietus ir nemačius. Ir aš pradėjau studijuoti. Jeigu žmogus tiki, jis turi žinoti, kuo jis tiki. Tikėjimas yra nuostabus dalykas, kuris mane veda jau dvidešimt metų. Aš net pati pasikrikštijau prieš dvidešimt metų, nors prieš tai buvau katalikė. Tiesiog norėjau savo protu pasikrikštyti vandenyje pagal visus krikščioniškus papročius, - prisipažįsta kiekvieną dieną džiaugsmingai sutinkanti dainininkė. - Man gyvenimas - tai šventė. Kuo toliau, tuo darausi didesnė optimistė. Tarkime, man labai įdomu žaisti su savo anūkais. Aš išvis su jais atrandu save. Tikriausiai jeigu savo gyvenimo nepabaigsiu draudimo srityje, tai vaikų darželyje įsidarbinsiu kokia auklyte“. (Juokiasi.)

Kadangi naujasis R.Mačiulytės albumas vadinsis „Meilė niekada nesibaigia“, paklausėme, kokie vėjai pučia dainininkės širdyje. „Galiu drąsiai pasakyti, kad mano širdis yra laisva. Laukiu savo antrosios pusės - kada Dievulis duos, nežinau, - koketiškai juokiasi dainininkė. - Dievas yra pasakęs: negerai žmogui gyventi vienam. Reikia turėti kam galvą padėti ant peties, kam paverkti, reikia turėti su kuo pasidžiaugti. Labai trūksta artimos sielos žmogaus. Mano vyras mirė tiesiog pačiame jėgų žydėjime. Nors su juo buvome išsiskyrę, bet vis tiek kartu gyvenome. Ir tiesiog nuo tada aš kažkaip nelabai ir ieškau...“