Turintiems galvą bėgti iš Lietuvos nėra ko

- Lietuvoje šiandien trys ketvirtadaliai jaunimo dirba ne pagal įgytą specialybę. Kaip manote, kokios Lietuvoje perspektyvos jaunimui?

- Manau, kad jei jaunimas gabus ir ko nors siekiantis, tai tikrai kažką padarys ir Lietuvoje. Bet jei nesugeba nieko pasiekti čia, tai nesugebės ir kitur. Aš nemanau, kad jaunuolis, išvažiavęs į Angliją servise automobilių plauti, Lietuvoje darytų ką kitaip. Man atrodo, kad viskas yra ant žemės, tik reikia šiek tiek pasilenkti ir pasiimti. Aš turiu tiek minčių ir idėjų, kad jei tik turėčiau laiko, o naktimis nereikėtų miegoti, tikrai galėčiau plėstis ir tobulėti... Reikia tik nebijoti ir bandyti. Žinoma, aš suprantu, kad pinigai nesimėto, tačiau norint galima išsiversti ir turint minimalius išteklius.

- Tai reiškia, kad emigracija yra lengviausio kelio pasirinkimas?

- Manau, kad taip ir yra, - tai lengvesnio būdo pasirinkimas. Tačiau kiek žmonės praranda ją pasirinkę ir nematydami savo artimųjų, palikę savo vaikus! Ateinanti karta jau bus užaugusi be tėvų, nes jie kažkur londonuose. Kokie tie vaikai užaugs, negavę šilumos? Skaičiau, kad žmonės net sensta greičiau, jei nemato savo artimųjų.

- Kokie būtų 3 patarimai jaunimui, norinčiam pradėti savo verslą Lietuvoje?

- Verslo nepradėsi be genialios idėjos. Taip pat labai reikia noro. O be viso šito, norint pasiekti užsibrėžtą tikslą, padės ir ryžtas.

- Esate diplomuota vadybininkė, dirbanti pagal specialybę, bet vis tiek nusprendėte sukurti dar ir nedidelį verslą. Ar tai buvo sena svajonė, o gal įgimtas talentas siūti?

- Mano istorija tikrai nėra iš tokių, kad gimiau su adata rankoje. Iš tiesų viskas prasidėjo paprastai, kai ieškojau norimo dizaino rankinės, bet niekur neradau, arba radus panašią kaina pasirodydavo per didelė. Tuomet pavarčiau parduotuvėje rankinę ir pamaniau, kad pasisiūti tokią turėtų būti labai paprasta, nors niekad to nebuvau dariusi.

- Taip paprasta ir buvo?

- Visiškai ne. Pradėjau kalbėti su siuvėjomis, ieškoti pagalbos, medžiagos ir supratau, kad nėra viskas taip paprasta. Vis dėlto man pavyko ir tą norimą rankinę aš pasisiuvau.

Nuo to ir prasidėjo mano keletą metų brandintos minties įgyvendinimas. Kartą mane, einančią su ta rankine, gatvėje užkalbino mergina ir paklausė, kur ją pirkau, nes rankinė jai pasirodė labai daili. Nesutrikau ir pareiškiau, kad tai aš kuriu tokias rankines, o maždaug po savaitės jau turėsiu savo erdvę internete. Pasakiau jai tuomet man galvoje besisukantį pavadinimą. Taip teko viską paskubinti.

Nuo tada prasidėjo mano veikla ir ją vykdau jau daugiau kaip metus. Iš odos siuvu įvairius aksesuarus: rankines, delnines, raktines, telefonų, kompiuterių įdėklus.

- Darbas su netradicine medžiaga, reikalaujančia gebėjimų ir žinių, turbūt pažėrė nemažai pamokų...

- Tikrai taip. Iki tol nieko nežinojau apie odą. Man tiesiog patiko odiniai daiktai, nes jie paprastai nesuplyšta, nesusidėvi. Netgi man labai gražūs yra naudoti odiniai gaminiai, kai po kiek laiko jie jau įgauna naują įvaizdį ir tarsi natūralius atspalvius. Net ir panešiota odinė rankinė po kiek metų atrodo natūrali ir man ji labai graži.

Žinoma, teko išmokti nemažai naujų dalykų. Pasirodo, odos spalva ir tekstūra daugiausia priklauso nuo to, kaip ir kur gyveno gyvūnas. Kartais nusipirkus tam tikrą odos kiekį išeina tik viena rankinė. Mat oda - medžiaga, ją reikia pažinti, ieškoti, ne visuomet pavyksta gauti norimos tekstūros. Daug tokių dalykų teko atrasti per pirmuosius bandymus.

Visi mano kūriniai pasižymi paprastumu, nes, mano nuomone, visas grožis ir slypi paprastume. Žinoma, pirmieji klientai buvo visas draugų būrys, bet vis tiek kai sulaukiau pirmojo užsakymo, labai jaudinausi. Prieš išsiųsdama rankinę apžiūrėjau kiekvieną siūlę, kad tik viskas būtų gerai, ir dar įdėjau šokoladą. Po pirmųjų užsakymų pastebėjau, kad klientai labai mandagūs ir malonūs - daug kas parašo ir padėkoja. Man tai iš pradžių atrodė visiškai netikėta ir malonu.

- Niekada nesiuvusi pradėjote gaminti aksesuarus iš odos, sukūrėte savo stilių. Tai sėkmė ar atkaklaus darbo rezultatas?

- Mėgstu vadovautis mintimi, kad jei tik ką nors darai nuoširdžiai, tai anksčiau ar vėliau pavyksta. Žinoma, gal yra lengviau žiūrėti televizorių, nei surizikuoti ko nors imtis ir ką naujo išmokti. Didelio mokslo niekur nereikia, viskas priklauso nuo žmogaus noro ir pastangų.

Meluočiau, jei pasakyčiau, kad man viskas ėmė ir pavyko iš karto. Viskas vystėsi pamažu, per nuolatinę praktiką. Iš pradžių tikrai sugadinau nemažai odos ir veltui išleidau daug pinigų, bet galiausiai pavyko. Kai pirmą kartą suradusi siuvėją, kuri mane galėtų apmokyti, sėdau dirbti, supratau, kad siūti tikrai nėra taip paprasta, kaip atrodo. Žinodama, kokios rankinės norėčiau, užtrukau geras šešias valandas, o darbas nė nebuvo baigtas. Visada lengviau pradėti verslą tada, kai pats gali žengti pirmą žingsnį: pats tą daiktą sukurti, parduoti, pasiūti. Visada sunkiau, kai nori pradėti, nors nieko apie tai nežinai ir nemoki.

  Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios" priedą "Geras!“