 |
TV laidų vedėjas Paulius Skučas: dirbti vienam yra lengviau (9)
Edita SIAVRIS
LNK informacinės laidos „Labas vakaras, Lietuva“ vedėjas Paulius Skučas prisipažįsta, kad nors tiesioginiame eteryje jaučiasi puikiai, būna ir streso akimirkų.
1 nuotr.
- Tiesioginiame eteryje atrodote atsipalaidavęs, čia patirties rezultatas?
- Nuo pat laidos pradžios sekant save, kaip aš jaučiausi ir jaučiuosi dabar, tai yra nemažai praktikos ir įdirbio. Žinoma, yra streso momentų, juk tai ir psichologinis darbas. Šiandien džiaugiuosi, kad esu atradęs save, laisvai realizuoju savo mintis ir idėjas. Žodžiu, mano rankos nebedrėgsta, kaip buvo anksčiau. (Juokiasi.) Streso yra visuomet, natūralu, kad tu jaudiniesi, nes tiesioginis eteris ir nori padaryti viską maksimaliai gerai.
- Kolegos naujokai neprašo jūsų patarimų?
- Nebuvo noro iš manęs gauti informacijos. Kiekvienas bando savaip susidoroti su stresu. Tačiau visada kolegiškai patariu ir padrąsinu. Kartais žodžiai yra labai reikalingi. Ir man buvo reikalingas kitų padrąsinimas, kad „viskas bus gerai“. Minimali nesėkmė yra natūralu. Netobulumas irgi yra žavus.
- Kas sunkiausia vedėjo pozicijoje?
- Mano situacijoje sudėtingesnis variantas yra dirbti poroje. Dirbti vienam yra lengviau, nes esi atsakingas tik už save. Gali susidėlioti, kaip kas turi būti, įvykdyti savo planą. Kai yra kitas žmogus, turi įvykti simbiozė su kitu asmeniu - turi suvokti jo mintis, nuotaikas, sugebėti pajausti, kada reikia perimti ar atiduoti žodį. Čia yra didžiausias darbas dirbant poroje. Viskas turi plaukti kaip per vandenį. Tačiau tai yra laiko ir įdirbio dalykas. Retai būna, kad viskas pavyksta per pirmas kelias laidas. Mūsų laidai eina 8 metai, buvo nemažai kolegų, su kuriais teko dirbti, kiekvienas žmogus yra savitas.
- Kokios temos jums arčiausiai širdies?
- Neslėpsiu, kad man artimos politinės, socialinės temos, ekonominiai dalykai. Kaip piliečiui, kaip šeimos nariui yra svarbu tai, kas susiję su mūsų kasdienybe, mokesčių mokėjimu. Per tam tikrą laiką subrendau ir turiu tvirtas pažiūras, vidinį pasiūlymų pasaulį, kuris atsiskleidžia pokalbiuose su žmonėmis, kuriuos mes kviečiame į laidą.
Visada seku įvykius ir stengiuosi į juos įsigilinti, kad tai nebūtų paviršutiniška. Buvo Alytaus gaisro situacija, natūralu, kad gyvenau tuo. Kolegos jaučiamės, lyg būtume toje vietoje, nes žinome visas detales. Suvokiu, kad gyvenu tais įvykiais. Nors nesu Seimo narys, bet jaučiuosi, tarsi gyvenčiau kartu su jais. (Juokiasi.)
- Kaip atrodo jūsų darbo diena, kaip spėjate visur, juk dar vedate renginius?
- Renginių vedimas - mano senas hobis. Šio hobio nenurašau, nes turiu nemažą ratą žmonių, su kuriais yra suvedę gyvenimiški santykiai. Jeigu turiu gebėjimų ir galiu suteikti laimės kažkam, tai valio. Su renginiais dirbu 17 metų. Tačiau renginių vedimas mano darbui visai netrukdo.
Mano darbo diena, kaip ir visų žmonių, - informacijos rinkimas, papildomas važiavimas padėti kolegoms filmuoti su dronu, - tai aš darau sėkmingai. Tai dar vienas mano hobis. Mano diena tokia pati, kaip ir kitų žurnalistų. Kūrybinis darbas tęsiasi nuolat, netgi po darbo.
- Vargina nuolatinis galvojimas, „kaip padaryti geriau“, „kokią įdomesnę temą rasti“ ir pan.?
- Aš irgi žmogus. Visaip būna. Kartais pajauti, kad jau reikia sustoti ir pailsėti. O bendrai - tai yra mano gyvenimo dalis. Jeigu mano darbas taptų prievole, nemanau, kad tai sektųsi daryti gerai. Džiaugiuosi, kad viduje dar esu užsidegęs.
- Anksti supratote, kad jūsų kelias - kūryba, komunikacija, bendravimas su žmonėmis?
- Būdamas 17 metų pradėjau dirbti Lietuvos televizijoje. Tai buvo laidos jaunimui. Man labai patiko darbas ne todėl, kad kažkas kažką rodo, o pats procesas. Tuomet būdami moksleiviai turėjome visas priemones kurti. Buvo laisvė. Netgi savaitgaliai, kurie būdavo paaukojami montažinėje, teikė žavesio. Pakliuvau į srovę, iš kurios neišbridau. Net išvažiavimas metams į Suomiją mokytis vis tiek sugrąžino į televiziją. Manau, kad likimas man taip yra „surėdęs“, nežinau, kiek čia darbuosiuosi, kokiomis formomis, tačiau tai yra mano gyvenimas.
Visuomenė duoda limitą, per kurį parodo, ar tu jiems tinki, ir duoda ženklą, kad žiūrės arba atvirkščiai. Šią akimirką tikrai žinau, kad turime savo auditoriją. Suprantu, kad einu teisingu keliu ir darau darbą, kurio reikia kitiems. Ryšys tarp žiūrovo ir vedėjo turi būti. Jeigu jo nebūtų, kokia nors forma tai anksčiau ar vėliau pasimatytų. (Juokiasi.)
Nepykite komentatoriai, bet komentarai su keiksmažodžiais bus šalinami automatiškai, be atsiprašymo.
Rekomenduojami straipsniai
