Viena per Afriką

Nusikelkime į paskutinįjį XIX a. ketvirtadalį, 1877-ius metus, kai susituokė lordas Redžinaldas Maklaudas ir ledi Agnesė Nortkot. Jis, Karūnos iždininkas, buvo pakeltas į riterius ir tapo kompanijos „Shell" direktoriumi, o ji buvo finansų ministro dukra. Pora susilaukė dviejų dukterų. Jaunesnioji, Oliv Siuzana Miranda, gimė 1880 m. Jos vaikystė nebuvo niekuo ypatinga, savo vardą į istoriją ji įrašė gerokai vėliau. O iš pradžių merginai buvo lemta patirti didelę tragediją.

Sulaukusi tinkamo amžiaus, Oliv priėmė jauno vyriškio, vardu Boidas Aleksanderis (Boyd Alexander) siūlymą tekėti ir tapo sužadėtine. Jis buvo britų armijos leitenantas ir domėjosi ornitologija. Būtent dėl šio pomėgio Boidas nuvyko į Aukso Krantą (britų kolonija Gvinėjos įlankoje, dabar - Gana) ir Bonino salas (Japonijos salynas). Ten jis sukaupė reikiamos patirties ir 1904 m. tapo mokslinės ekspedicijos nariu.

Ekspedicijos tikslas buvo ištyrinėti Čado ežero baseiną, tad keliautojai nuo Nigerio upės patraukė link Nilo. Kelyje grupės narius vieną po kito pakirto tropinės ligos ir tikslą pasiekė vienas B.Aleksanderis. Grįžęs į tėvynę jis parašė knygą „Nuo Nigerio iki Nilo", kuri buvo įvertinta Karališkosios geografų draugijos aukso medaliu.

Boidas tuo nepasitenkino ir 1909 m. išvyko į naują ekspediciją kartu su portugalu kolekcininku Chosė Lopesu. Keliautojai aplankė Boido brolio kapą Borno sultanate. Vėliau jie į šiaurę nuo Abešės, Vadajaus regiono sostinės, dabartinėje Čado respublikoje pateko į vietos gyventojų susišaudymą. Į B.Aleksanderį pataikė atsitiktinė kulka. Tyrinėtojo kūną rado prancūzų kareiviai ir palaidojo jį šalia brolio.

Žinia apie sužadėtinio žūtį sudaužė Oliv širdį. Išsigydyti dvasines žaizdas mergina nutarė labai ekstravagantišku būdu - nusprendė trūko plyšo aplankyti savo sužadėtinio kapą. Tai reiškė įveikti 6 tūkstančius kilometrų mažai ištyrinėtame, pavojingame žemyne. Be to, pikantiškumo šiam sumanymui teikė tai, kad Oliv buvo baltoji moteris. Čado ir Kamerūno šiaurės regionuose buvo sunku sutikti net europietį vyrą, ką jau kalbėti apie moteris? Bet Oliv niekas negalėjo sustabdyti.

Ekspedicija truko 6 mėnesius ir vyko analogiškai tyrinėtojų vyrų ekspedicijoms. Tiesa, kelionė visai nebuvo panaši į tokią, kokias yra priimta vaizduoti kine - jokio ilgo karavano ir ginkluotų palydovų. Be viso kito, merginą kamavo

europiečiams nežinomos ligos, vabzdžiai, dėl kurių įkandimų ant kūno atsirasdavo pūliuojančių opų. Kai kada ji jodavo ant asiliuko, kai kada ėjo pėsčiomis, o jeigu vietovė buvo itin sudėtinga arba pelkėta, samdydavosi nešikus ir jie ją nešdavo neštuvais.

Pasiekusi trokštamą tikslą, Oliv suklupo prie buvusio sužadėtinio, taip ir netapusio jos sutuoktiniu, kapo ir ilgai meldėsi. Šios narsios damos poelgis padarė tokį įspūdį prancūzų kolonijinės valdžios atstovams, kad jos vardu jie pavadino keletas vietos krioklių.

O Oliv Maklaud tyrinėjo regioną, irkline valtimi perplaukė Čado ežerą (kurį vadino „tyrinėtojų kelrode žvaigžde") ir išsilaipino Kikos saloje (kur rado gazelių ir jas medžiojo). Ji net ieškojo legendinių Hadžer el Hamis kalnų - kaip tikėjo daugelis musulmonų, būtent ant jų užplaukė Nojaus laivas pasibaigus Didžiajam tvanui.

Keliaudama Oliv laiko tuščiai neleido: surinko didžiulį kiekį daiktų, vietos meno ir folkloro pavyzdžių, daug fotografavo. Šiandien visa tai eksponuojama Meidstouno muziejuje Kente (Anglija), kur kadaise gyveno jos šeima. Šios įstaigos pagrindą sudaro senienos, 1855 m. testamentu paliktos muziejaus steigėjo, gydytojo ir antikvaro Tomo Čarlzo (Thomas Charles), jame yra ir gamtos ir istorijos skyriai, papildyti vertingais Oliv eksponatais.

Visas nuotraukas ir užrašus Oliv sudėjo į knygą „Centrinės Afrikos vadai ir miestai", išleistą 1912 m. Joje keliautoja papasakojo apie savo patirtį ir aprašė vietos folklorą, papročius ir regiono istoriją. Tais pačiais metais ji ištekėjo už Čarlzo Lindsio Templo (Charles Lindsay Temple). Aristokratas, baroneto sūnus, spėjo padaryti diplomato karjerą, 1898 - 1901 m. buvo konsulas ir vicekonsulas Brazilijoje, o 1914 m., jau vedęs, buvo paskirtas Šiaurės Nigerijos gubernatoriaus pavaduotoju.

Dėl aukštos padėties jam buvo prieinami svarbūs oficialūs dokumentai. 1919 m., žmonai aktyviai padedant, jis publikavo knygą apie savo gyvenimą Afrikoje. Ji buvo iliustruota daugybe nuotraukų, akvarelių ir vadinosi „Užrašai apie Nigerijos šiaurinių provincijų gentis, emyratus ir valstijas". Baigęs tarnybą Nigerijoje, Č.Templas su Oliv grįžo į Europą. Jie apsigyveno ne D.Britanijoje, o Ispanijoje, Granadoje. Ten 1929 m. sausį Čarlzas ir mirė. Po 7 metų, likus 2 mėnesiams iki Pilietinio karo pradžios, mirė ir Oliv. Abu palaidoti vietos kapinėse.