Vinstonas Čerčilis: nepaprastas žmogus su cilindru ir cigaru

Per 90 gyvenimo metų jis buvo karininkas ir karo korespondentas, redaktorius ir dailininkas, rašytojas ir istorikas, o nuo 25-erių, pasukęs politikos keliu, pusę amžiaus vairavo Jungtinės Karalystės gyvenimą. Lapkričio 30 d. suko 150 metų nuo V.Čerčilio gimimo.

1874 m. rudenį Londono laikraštis „The Times" pirmajame puslapyje pranešė, kad Malboro hercogų šeimoje gimė dar viena atžala. Berniukas gavo Vinstono Leonardo Spenserio vardą, o namiškiai jį vadino tiesiog Viniu.

Kadangi jo tėvas, lordas Rendolfas Čerčilis buvo pasinėręs į politinę veiklą, o motina - į aukštuomenės gyvenimą, Vinį auklėjo guvernantė: „antrosios mamos", mylimos mis Everest portretas puošė V.Čerčilio darbo kabinetą iki jo mirties. Apie kitą auklėtoją berniukui būdavo baisu ir prisiminti: privačios parengiamosios Askoto mokyklos direktorius, laikydamasis senų Anglijos tradicijų, mokinius reguliariai mušdavo. Užsispyręs, nepripažįstantis jokios drausmės berniukas rykščių gaudavo sočiai.

Dendžio jaunystė

Čerčilių šeimos vyrai paprastai mokydavosi elitinėje Itono mokykloje, bet Vinstonui buvo padaryta išimtis, ir jis įstojo į Herou mokyklą internatą. Šiandien seras V.Čerčilis - mokyklos istorinėje Londono dalyje pasididžiavimas. O tada paauglio V.Čerčilio asmenyje mokykla gavo tikrą dykūną: mokydamasis lotynų ir graikų, toliau abėcėlės jis nepažengė, tiksliuosius mokslus niekino, visaip demonstruodavo nenorą mokytis. Tiesa, Vinis pasižymėjo puikia atmintimi, bet ja naudodavosi tik tam, kad „pričiuptų" mokytojus, netiksliai cituodavusius Šekspyrą. Jam sekėsi tik tai, kas patiko: jodinėti, žaisti žaidimus kaip skvošas ir polas, oratorystė, grindžiama puikiu anglų kalbos mokėjimu (nors nuo vaikystės V.Čerčilis stipriai mikčiojo ir neištardavo keleto raidžių).

Aišku, tėvai pergyveno: tėvo viltys, kad užsispyręs sūnus taps teisininku, tirpo beregint. Liko paskutinis aristokratui tinkamas variantas - karjera armijoje, kuria Vinis žavėjosi nuo vaikystės. Paskutiniuosius metus Herou Vinstonas mokėsi klasėse, kuriose vaikinai buvo ruošiami stoti į karo mokyklą.

Išsilavinimo spragos negalėjo neatsiliepti - V.Čerčilis dukart susikirto per stojamuosius egzaminus į Sandhersto akademiją ir pateko tik iš trečio karto. Vinstono džiaugsmą baigus Karališkąją mokyklą ir tapus karininku aptemdė tėvo mirtis. Ir tik dabar sūnus suprato, koks svarbus seras Rendolfas buvo jo gyvenime ir, kaip vėliau prisipažino, būtent tada jame prabudo siekis tęsti tėvo veiklą - tapti politiku.

Keturi karai

Kad galėtų daryti karjerą, jaunam karininkui reikėjo patekti į karą. Bet nuo Krymo karo laikų Anglija su niekuo nekariavo. Tik Kuboje ispanai kovojo su vietos sukilėliais, ir V.Čerčilis, pasinaudodamas tėvo ryšiais, įsiprašė į svetimą armiją. Kadangi tėvui mirus šeima atsidūrė vargingoje padėtyje, Vinstonui teko spręsti papildomų pajamų klausimą (iš karininko algos plačiai gyventi nebuvo įmanoma), ir jis kukliam Londono laikraščiui pasisiūlė būti jo karo korespondentu. Jo reportažuose iš Kubos buvo daugiau bravūros negu noro išsiaiškinti, kas vyksta, o žurnalisto diletantizmą kompensavo įvykių liudytojo skvarbus žvilgsnis ir pakili intonacija. Straipsniai neliko nepastebėti, grįžęs autorius buvo paklausus kviestinių pietų svečias. O kai 1896 m. pulkas, kuriame tarnavo, buvo išsiųstas į Indiją, V.Čerčilis išvyko užsitikrinęs pagrindinių Anglijos laikraščių užsakymus. Indijos kampanijos patirtis sugulė jau ne į paskubomis sukurptus reportažus, o virto literatūriniu debiutu. Išleidęs pirmąją knygą, V.Čerčilis pagarsėjo kaip perspektyvus rašytojas.

1899 m. imperinė Britanija pradėjo karą Pietų Afrikoje, ketindama iš Olandijos atimti trokštamą koloniją. Ten V.Čerčilis išvyko kaip ekstra klasės žurnalistas. Per anglams nesėkmingą kovinę operaciją jis, civilio drabužiais ir su mauzeriu rankose, pateko į būrų rankas: pagal karo meto įstatymus tokie personažai būdavo sušaudomi be teismo, tačiau kilmingam britui buvo padaryta išimtis: lordo sūnus - nestandartinė figūra. Belaisviui per stebuklą pavyko pabėgti ir, padedant tėvynainiui, prekiniame vagone nukeliauti pas saviškius. Kai visas savo pabėgimo peripetijas V.Čerčilis aprašė reportaže „Morning Post", publikacija išgarsino autorių visoje Anglijoje.

Ketvirtuoju jo karu tapo Pirmasis pasaulinis: V.Čerčilis išvyko į vokiečių frontą, realiai dalyvavo mūšiuose, su kareiviais dalijosi visais gyvenimo apkasuose vargais.

Ilgo kelio etapai

Tarp Indijos ir Afrikos kampanijų Vinstonas pamėgino pradėti politinę veiklą, pasinaudodamas pagrindiniu sero Rendolfo principu: drąsiai kritikuok visus, o pirmiausia savo partiją. Patekti į parlamentą su konservatoriais jam nepavyko, užtat pavyko su liberalais. Liberalų vyriausybėje Vinstonas užėmė keletą svarbių postų - nuo prekybos iki vidaus reikalų ministro. Nuo 3-ojo eš. pradžios V.Čerčilis - vėl konservatorius, vienas iš partijos lyderių. Kai jam buvo prikaišiojamas toks „bėgiojimas", jis atsakydavo: „Išduoti partiją - nereiškia išduoti idėją". Ir neslėpė savo tikslo: „Kam tampama ministrais? - Kad būtų galima tapti ministru pirmininku!"

Tiesiog išvardinsime Vinstono Čerčilio eitas pareigas:

1917-1921 - karo ministras ir aviacijos ministras;

1921-1922 - kolonijų ministras;

1924-1929 - finansų ministras;

1939-1940 - karinio jūrų laivyno ministras;

1940-1945, 1951-1955 - D.Britanijos ministras pirmininkas.

Žinoma, šis sąrašas - politinio ilgaamžiškumo, bet tikrai ne veiklos kokybės liudijimas. O veiklos vertinimo amplitudė - nuo pavydėtinos sėkmės iki visiško kracho.

Antrasis pasaulinis karas - Vinstono Čerčilio žvaigždžių valanda: tapęs D.Britanijos ministru pirmininku sunkiausiu šaliai metu, jis suvienijo tautą kovai su fašizmu, aktyviai dalyvavo kuriant antihitlerinę koaliciją, kartu su JAV prezidentu F.Ruzveltu (F.Roosevelt) ir SSRS lyderiu J.Stalinu sprendė tautų ir valstybių likimus. O politinę veiklą baigė kaip „šaltojo karo" teoretikas.

V.Čerčilis nemėgo būti vadinamas politiku, pirmenybę teikė apibūdinimui „visuomenės veikėjas". Jo nuomone „visuomenės veikėjas nuo politiko skiriasi tuo, kad galvoja ne apie kitus rinkimus, o apie kitas kartas".

V.Čerčilio stilius

Jeigu ledi Čerčil būtų sužinojusi, kad jos vyras bus priskiriamas prie išskirtinių žmonių, įvaldžiusių meną nepriekaištingai rengtis, ji visiškai pagrįstai šią sėkmę būtų priskyrusi sau. Nes 1908 m., kai 23 metų Klementina Hozjer (Clementine Hozier) ištekėjo už sero Vinstono, jo garderobą sudarė kariški švarkai, praktiški kombinezonai ir parlamentaro „specialioji apranga" - tradicinis frakas ir cilindras. Žmona tapo ištikima jo viso gyvenimo palydove, padovanojo serui Vinstonui sūnų Rendolfą, dukras Dianą, Sarą, Merigold ir Merę, ir, kaip prisipažino V.Čerčilis, į jo gyvenimą įnešė nuosaikumo ir ramybės.

O ledi Klementinai pavydėti buvo sunku: jai teko sunkaus charakterio vyras, su įsišaknijusiais žalingais įpročiais, patologišku išsiblaškymu ir polinkiu į ryškią nuotaikų kaitą. Sero Vinstono devizas buvo „Penki šeši cigarai per dieną (iš tiesų 8-10, o gal ir visi 15!), trys keturios stiklinės viskio ir jokios kūno kultūros!" Prie cigarų jis priprato Kuboje, iš kur vėliau juos ir užsisakinėjo neįtikėtinais kiekiais (ramiai jausdavosi tik turėdamas 3-4 tūkst. vienetų atsargą). Cigaro iš burnos beveik neištraukdavo: užmiršęs prisidegti, tiesiog kramtydavo tabaką, rūkydamas barstė pelenus bet kur, o užmigdamas su neužgesintu pradegindavo marškinius ir kelnes (Klementina siuvo vyrui specialius „seilinukus", kad išgelbėtų bent dalį garderobo).

Seras Vinstonas niekada nesiskaitė su aplinkybėmis ir pasižymėjo stebėtinu gebėjimu iš bet kokio nemalonumo išpešti sau naudos. 1931 m. išvykęs į JAV skaityti paskaitų, Niujorke iškart buvo partrenktas automobilio. O vos atsigavęs po 15 lūžių, žurnalui padiktavo straipsnį „Mano nemalonūs nuotykiai Niujorke". Šis ironiškas esė, kurį atspausdino kone visi Amerikos laikraščiai, autoriui pelnė pustrečio tūkstančio dolerių honorarą, kurio po gydymo užteko V.Čerčilio trijų savaičių poilsiui Bahamų salose su žmona ir dukra.

Anglijos visuomenėje kalbėti apie pinigus yra nepriimta. O V.Čerčilis mėgdavo garsiai skaičiuoti tiek išlaidas cigarams, tiek kazino išloštas sumas. Ir nepaprastai mėgo kitus priversti pasijusti nepatogiai: galėdavo viešai pasiteirauti garsaus aktoriaus, kiek jis gavo honoraro už Čerčilio vaidmenį filme apie karą, o išgirdęs gana didelį skaičių, burbtelėti „Už tokius pinigus aš būčiau save suvaidinęs geriau!" Apie jo tiesmukiškumą žinojo visi. Parlamento narei Besei Bredok (Bessie Braddock) padarius pastabą, kad jis, regis, girtas, V.Čerčilis atsakė: „Taip, tai tiesa. O jūs - baidyklė. Aš ryt atsibusiu normalus, o jūs tokia ir liksite".

Apie nesaikingą V.Čerčilio apetitą iškalbingai liudija jo portretai ir nuotraukos: jis buvo tikras gurmanas. Per Jaltos konferenciją serui Vinstonui tiek patiko kalnų upėtakis, kasdien pristatomas į jo virtuvę Voroncovų rūmuose, kad jis padovanojo savo auksinį laikrodį už virtuvę atsakingam NKVD darbuotojui. O V.Čerčilio prisirišimas prie škotiško viskio, prancūziško konjako „Napoleon" ir armėniško „Dvin" šiandien, matyt, būtų įvertintas kaip apmokėta reklama. Kavą ministras pirmininkas laikė labai asmenišku gėrimu ir sakydavo, kad jos negalima gerti didelėmis porcijomis kaip alkoholio.

Visiškai neįveikiami apsirijimo priepuoliai užvaldydavo serą Vinstoną, „juodojo šuns puolimo" metu, kaip jis vadindavo depresijos laikotarpius, į kuriuos grimzdavo likęs be darbo. Tuo sunkiu metu V.Čerčilį gelbėdavo kolekcionavimas: jis rinko giljotinas cigarams nupjauti, pelenines, automobilių modelius. Arba ieškodavo bet kokios veiklos, pavyzdžiui, pjaudavo veją ir tapydavo peizažus arba šimtąjį kartą žiūrėdavo filmą „Ledi Hamilton".

Patriarcho ruduo

Kai sero Vinstono politinėje veikloje atsirasdavo priverstinių pertraukų, paguodą jam teikdavo rašymas. 4-me deš. jis užbaigė daugiatomį veikalą „Pasaulinė krizė, 1916-1918" ir parašė autobiografinę knygą „Ankstyvieji mano gyvenimo metai", daug metų kūrė 6 tomų „šeimyninę" epopėją „Malborų gyvenimas". Pelnęs Nobelio premiją už istorinę biografinę literatūrą, V.Čerčilis atsidūrė geroje draugijoje: prieš metus laureatu buvo tapęs F.Moriakas (F.Mauriac), o kitais, 1954-ais metais, premija buvo skirta E.Hemingvėjui (E.Hemingway).

Išėjęs iš politikos 80-ies, seras Vinstonas paskutinį gyvenimo dešimtmetį praleido būdamas pensininkas. Gyveno Čartvele, žiemą - Londone, o kai tapdavo visiškai nyku, išvažiuodavo į mylimą Prancūzijos Rivjerą arba, pakviestas graikų milijonieriaus A.Onasio, išvykdavo į kelionę jo jachta „Kristina" po Viduržemio jūrą. 1965-ųjų pradžioje V.Čerčilis peršalo, atgulė ir sausio 15 d. jį ištiko kraujo išsiliejimas į smegenis, po kurio sąmonės jis taip ir nebeatgavo.

Likus trejiems metams iki mirties, paslydęs ant marmurinių kazino grindų, V.Čerčilis susilaužė klubą ir tada, gulėdamas karinės sanatorijos ligoninės lovoje, parašė savo laidotuvių scenarijų: „Noriu būti palaidotas kaip paprastas kareivis".

V.Čerčilio testamentas buvo įvykdytas, tik su viena pataisa - Anglija didįjį imperijos kareivį į paskutinę kelionę palydėjo su karališka pagarba. Atsisveikinimas vyko Vestminsterio abatijoje, gedulingas kortežas nugabeno Britanijos vėliava uždengtą karstą prie Temzės, jis buvo perkeltas į karinį katerį ir nugabentas į gimtąjį dvarą. Ten, kukliose kapinėse šalia senos parapijos bažnyčios seras Vinstonas Čerčilis atgulė amžinojo poilsio.

Labai nediplomatiška: skandalingi V.Čerčilio pasisakymai apie įvairias šalis ir tautas

"Mano šalyje valdžios atstovai didžiuojasi tuo, kad yra valstybės tarnai; būti jos šeimininkais atrodytų gėdinga"

"Britų devizas - verslas nepaisant nieko!"

"Nedaug pasaulyje privalumų, kuriais nepasižymėtų lenkai, ir nedaug klaidų, kurių jie nebūtų padarę"

"Tik Leninas galėtų išvesti rusus iš tos pelkės, į kurią pats juos nuvedė"

"Vokiečiai kaip nė viena kita tauta pasižymi pavyzdingo kario ir pavyzdingo vergo savybėmis"

"Bolševikai patys susikuria sunkumus, su kuriais paskui puikiai susidoroja"

"Indija - tai ne šalis, tai geografijos terminas. Vadinti Indiją „nacija" yra tas pats, kas „nacija" vadinti pusiaują"

"Visada galite tikėtis, kad amerikiečiai pasielgs teisingai - po to, kai bus išmėginę visus likusius variantus".