Žana Kalman - visų prancūzų močiutė

Žana buvo ketvirtoji prancūzų buržua šeimos dukra. Jos tėvas pagal profesiją buvo laivų statytojas ir dar Arlio miesto tarybos narys. Būtent šiame mieste ir praėjo visas Žanos gyvenimas; nors ji tris kartus keitė gyvenamąją vietą, bet pasikeisdavo tik gatvė.

Žana pasakojo, kad būdama paauglė buvo sutikusi V.van Gogą (V.van Gogh). Jis užėjo į jų parduotuvę, ir jai nepatiko. Ji sakė prisimenanti nemalonios išvaizdos prastai apsirengusį vyrą, nuo kurio sklido nemalonus kvapas. Bet vis dėlto jį aptarnavo: paėmė pinigus ir padavė dažus, kuriais jis galbūt nutapė garsiąsias „Saulėgrąžas".

Sulaukusi 21-ų ji ištekėjo už pasiturinčio Fernano Kalmano, kuris jai buvo tolimas giminaitis - trečios eilės pusbrolis. Jiems gimė dukra Ivona, kuri vėliau susilaukė sūnaus, o Žana - anūko. Bet su mirtimi nepasiginčysi: iš pradžių ji pasiėmė dukrą, kuri mirė nuo plaučių uždegimo komplikacijų, o po 8 metų, 1942-iais, apsinuodijęs konservuotomis vyšniomis mirė vyras. Žana liko gyventi su žentu ir anūku. Bet taip susiklostė, kad suaugęs anūkas Frederikas, būdamas 37 metų, 1963-iais žuvo automobilio avarijoje, o žentas po metų iškeliavo jam iš paskos. Vaikų Frederikas neturėjo, todėl 89 metų Žana galop liko vienui viena.

Teisininko sandoris su 90-mete dėl buto paveldėjimo

Supratusi, kad neturės net kam palikti buto, 90-metė su 47 metų teisininku Andrė Fransua Rafrė (Andre Francois Raffray) sudarė vadinamąją Viažė (Viager) sutartį - tai ypatingos rūšies nekilnojamojo turto sandoris, kai pirkėjas įgyja nekilnojamąjį turtą, tačiau juo naudotis gali tik pardavėjui mirus. Vyras turėjo jai kas mėnesį, iki jos mirties, mokėti 2,5 tūkst. Prancūzijos frankų. Teisininkas manė, kad pasirašė labai naudingą sutartį: buto vertė maždaug atitiko sumą, kurią jis būtų sumokėjęs per 10 metų. A.Rafrė tikėjosi, kad sielvarto palaužta senutė vargiai pratrauks kokius trejus metus. Bet jis apsiriko: Žana gyveno dar 32 metus. Jis taip ir nesulaukė, kada galės paveldėti butą, nes 1995 m. mirė. Paskutinius porą metų pinigus senutei mokėjo jau bėdžiaus „verslininko" našlė. Iš viso butas jiems atsiėjo milijoną frankų, o tai beveik tris kartus viršijo buto vertę rinkoje. Situaciją Žana įvertino taip: „Na, ką gi, gyvenime pasitaiko ir nenaudingų sandorių".

Nedirbo nė dienos

Žana ištekėjo už pasiturinčio žmogaus, todėl po vedybų nedirbo, finansinė padėtis jai leido maloniai leisti laiką: ji mėgo žaisti tenisą, plaukioti, važinėtis riedučiais, skambinti fortepijonu ir vaikščioti į operos teatrą. Net metams bėgant ji neprarado domėjimosi sportu, labiau mėgo eiti pasivaikščioti, o ne į svečius, ir iki 100 metų važinėjo dviračiu, o 85-erių dar fechtuodavosi.

Sprendžiant iš gyvenimo trukmės, Žana daug patyrė ir matė: kaip vystosi pramonė, atsiranda naujos technologijos, ji išgyveno Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus ir ekonominę krizę, pergyveno 24 ministrus pirmininkus ir sulaukė interneto atsiradimo. Ji sakydavo, kad nemėgsta prisiminti sunkių laikų ir netekčių: „Kam, jeigu tai jau praėjo ir nieko nebepakeisi".

Šimto metų jubiliejų Žana atšventė tyliai ir nepriėmė žurnalistų. Buvęs Arlio meras Žakas Pero (Jacques Perrot) prisiminė, kad moteris kategoriškai atsisakė iškilmių, bet galų gale vis dėlto sutiko ateiti į meriją atsiimti dovanos. „Aš ilgai jos laukiau priimamajame, kol paaiškėjo, kad viena iš sėdinčių moterų, kuriai iš pažiūros buvo ne daugiau kaip 80, ir yra jubiliatė. Mūsų politinės pažiūros nesutapo, bet pasikalbėjome bendromis temomis".

Žanos pomėgiai

Naujas Žanos Kalman gyvenimo etapas prasidėjo sulaukus 110 metų. Kartą gamindama pietus ji netyčia sukėlė gaisrą, ir po to persikėlė į slaugos namus „Namai prie ežero". Nuo tada ji pradėjo švęsti gimtadienius apsupta žurnalistų. Ji mėgo ta proga pajuokauti: „Laukiau 110 metų, kad išgarsėčiau", o prieš 117 gimtadienį ištarė: ‚Aš vis dar gyva ir laukiu žurnalistų". Ji su malonumu jiems pasakodavo, kad labai mėgsta gurkšnoti vyną, negali gyventi be cigarečių, o per savaitę suvalgo kilogramą šokolado, paneigdama visus mitus apie sveiką gyvenimo būdą. Ji išlaikė humoro jausmą: kai vienas žurnalistas po gimtadienio atsisveikindamas pasakė: „Tikiuosi, pasimatysime kitais metais!", Žana maloniai šypsodamasi atsakė: „Kodėl gi ne, jūs ne taip jau blogai atrodote!"

Žana Kalman iki gyvenimo pabaigos buvo šviesaus proto, deklamuodavo vaikystės metų eilėraščius, spręsdavo matematikos uždavinius. Ji visada gebėdavo aštriai atsikirsti, jeigu pastebėdavo, kad kas nors ją įtarinėja silpnaprotyste.

Žana niekada nesusimąstydavo apie sveiką gyvenseną, ir tai tikriausiai jai padėjo sulaukti tokio garbingo amžiaus, aišku, neskaitant genuose užkoduoto polinkio į ilgaamžiškumą (tėvai ir vyresnysis brolis gyveno daugiau kaip 90 metų). Jos gydytojas sakė, kad jokiomis rimtomis ligomis Žana niekada nesirgo. Ji metė rūkyti, kai jai buvo 117, ir ne dėl to, kad gydytojai liepė, o todėl, kad ėmė sparčiai prastėti regėjimas. Kad galėtų prisidegti cigaretę, jai reikėdavo pagalbos iš šalies, o ji nemėgo prašyti ir būti našta. Iki to amžiaus ji gerdavo pigų vyną ir valgydavo riebų maistą. Patekusi į senelių namus, pasipiktino tenykščiu maistu: pavadino jį vaikų maistu, primenančiu manų košę, ir dar be skonio.

Gydytojai neatkalbinėjo jos atsisakyti žalingų įpročių, tik pasakė, kad dėl amžiaus pigaus vyno reikėtų atsisakyti. Bet būtent tai, ką ji mėgo, ir suteikdavo jai jėgų - ji gyveno, nes gyvenimas jai teikė malonumą. Lengvas fizinis krūvis, maži malonumai ir pozityvus požiūris į gyvenimą padėjo jai nugyventi 122 metus. Paskutiniuosius dvejus gyvenimo metus ji praktiškai visiškai apkurto ir apako, o nuo 115-os metų judėdavo neįgaliojo vežimėlyje, nes pargriuvusi susilaužė šlaunikaulio kaklelį.

Žanos Kalman gimtadienis tapo švente ir visai Prancūzijai, 1997 m. jai mirus, apie tai parašė visi Prancūzijos laikraščiai. Ji buvo pavadinta „Arlio mergele" (aliuzija į Orleano mergelę), o šalies prezidentas Žakas Širakas (Jaques Chirac) pareiškė, kad „Žana buvo kiekvieno iš mūsų, prancūzų, močiutė".

Ekspertų diskusijų objektas

Žanos istorija gerontologams ne kartą kėlė įtarimų: atsirado mokslininkų, kurie mėgino įrodyti, kad jos amžius suklastotas, kad 1934 m. mirė ne dukra, o Žana, ir daugybę metų ja apsimetinėjo dukra Ivona, gimusi 1898-iais.

Tačiau kiti ekspertai tokias hipotezes paneigė: buvo pateikta įrodymų, patvirtinančių Ž.Kalman amžių, įskaitant daugybę oficialių dokumentų, surašymo duomenis ir nuotraukas; be to, šeima Arlyje buvo puikiai žinoma, todėl visiems miesto gyventojams būtų tekę dalyvauti apgaulėje, o tai yra neįmanoma.

Tiksliai įrodyti, kas yra teisūs, galėtų tik motinos ir dukters kūnų ekshumacija, tačiau to daryti Prancūzijos valdžia greičiausiai niekada nesutiks. Pasak genetiko dr.Solo Njumano (Saul Newmann), pagrindinė problema yra ta, kad žmonija kol kas taip ir neišmoko nustatyti žmonių amžių ne iš dokumentų, o naudojant biologinę analizę.

Žanos Kalman citatos

• Jaunystė - tai ne kūno, o sielos būsena, todėl aš esu dar visai mergaitė, tiesiog pastaruosius 70 metų blogai atrodau.
• Aš turiu tik vieną raukšlę ir dabar ant jos sėdžiu.
• Dievas mane pamiršo!
• Aš įsimylėjusi vyną.
• Visada šypsokitės. Taip aš aiškinu savo ilgaamžiškumo priežastį.
• Turiu didžiulį norą gyventi ir puikų apetitą, ypač kalbant apie saldumynus.
• Niekada nesinaudoju blakstienų tušu, nes daug juokiuosi iki ašarų.
• Aš blogai matau, blogai girdžiu ir blogai jaučiuosi, bet visa tai vieni niekai.
• Man atrodo, kad mirsiu iš juoko.