A. Jurgelevičius: Ukrainos tragedija iš tiesų suvienijo ir mus

- Ar jūsų iniciatyva surengti nuotoliniu būdu visoms mokykloms transliuojamą Ukrainai skirtą istorijos pamoką ir pakalbėti apie dažniausiai girdimus melus apie šią šalį reiškia, jog neskiriame dėmesio tam, kad jaunimas žinotų mūsų kaimynų, mums draugiškų šalių istoriją?

- Istorijos programose tokių dalykų nėra. Prie rusų, sovietmečiu, mes mokėmės SSRS istoriją ir visiškai nesimokėme Lietuvos istorijos. Dabar viskas apsivertė. Mes mokomės Lietuvos istorijos, po kaulelį ją narstome, bet apie savo artimesnius ar tolimesnius kaimynus, net tuos, kurių istorija susijusi su mūsų, paliekame, praleidžiame. Nebent koks nors mokytojas pamokose sujungia visa tai į kažkokį kontekstą, nes mokyklinėse programose to nėra. Visi suprantame, kad kitų tautų istorija - ir Ukrainos, ir Baltarusijos, ir Moldovos, ir kone visos Europos tautų istorija - yra vienaip ar kitaip susieta su Lietuva, todėl visa tai reikėtų spręsti per mokyklines programas. Mūsų sumanymas buvo tiesiog užpildyti nors kiek šią spragą, nes dabar tai aktualu. Planavome, kad tai bus trumpas Ukrainos istorijos kursas, bet jos istorija tokia ilga, tokia paini, kad supratome, jog niekaip nesudėsime visko į vieną pamoką. Tad bandėme išskirti atskiras problemas.

- Pamokoje paneigėte populiariausius mitus apie Ukrainą. Kuris mitas, jūsų manymu, patiems ukrainiečiams yra skaudžiausias?

- Nepažįstu ukrainiečių asmeniškai, tad negalėčiau tiksliai atsakyti. Galbūt šiandien tai būtų mitas apie „šimtametę draugystę su rusų tauta". Tos draugystės niekada nebuvo, tik „draugystė" per prievartą.

- Visi žinome Sovietų Sąjungos vadovybės 1932-1933 m. dirbtinai sukeltą badą Ukrainoje, kurio metu mirė milijonai ukrainiečių - Holodomoro skausmas iki šiol lydi šalį...

- Bet pirmiausia reikėtų prisiminti, kaip ukrainiečiai atsidūrė Rusijos imperijos sudėty. Buvo tiesiog užkariavimas - galingesnio valia silpnesniam. O vėliau jau ir pasekmės. Holodomoras buvo viena iš pasekmių. Buvo ir rašto draudimas, ir religijos, nes ne visi jie ten buvo stačiatikiai. Antrasis pasaulinis karas, kai ukrainiečius varė už Staliną kovoti.

- Ar putiniškoji propaganda, sklidusi iš rusiškų kanalų, kurių gausybę mes retransliavome, jūsų manymu, Lietuvoje yra gaji? Ar to, ką dabar padarė Lietuvos radijo ir televizijos komisija, uždraudusi retransliuoti propagandinius Rusijos TV kanalus, nereikėjo padaryti anksčiau?

- Nebuvau ir nesu šitų kanalų žiūrėtojas, todėl negalėčiau pasakyti, kiek ten buvo propagandos ir koks jos poveikis. Bet tikrai žinau, kad daug mūsų žmonių išsilavinimą yra gavę, gyvenę, kaip ir aš pats, sovietmečiu. Baigęs universitetą aš puikiai žinojau Kijevo kunigaikščius su jų vaikais ir žmonomis, o Lietuvos kunigaikščių nemokėjau gerai. Tiems žmonėms iš sovietinių laikų liko klišė apie tautų draugystę, apie rusų tautos misiją daryti gera, apie jų taikingumą. Tad galbūt turime kalbėti ne tik apie propagandą iš išorės, bet ir apie tai, kiek pačių žmonių viduje likę tų stereotipų. Tokie žmonės nėra priešai, jie - Lietuvos patriotai, na, galbūt su keliomis dešimtimis išimčių. Tuos įkaltus stereotipus, savo požiūrį gali pakeisti tik patys žmonės, bet, žinoma, verta pasvarstyti riboti ar ne vieną ar kitą kanalą. Bet svarbiausia - dėmesį reikia skirti jaunajai kartai, tiems, kurie neturi atsinešę kitokių įsitikinimų, kitokių žinių - jiems reikia suformuoti tuos stereotipus, kurie dabar yra teisingi.

- Ar neatrodo, kad karas Ukrainoje kažkiek suvienijo ir mūsų visuomenę, kuri pastaruoju metu buvo itin susipriešinusi?

- Manau, taip. Pamatėme, kad reikia būti vieningiems. Visa tai panašu į 90-uosius, į Sąjūdžio metus. Kai visi pajuto, kad gali būti pavojus iš išorės ir kad šie tarpusavio ginčiai yra menki ar niekingi, palyginus su tuo, kas gali būti. Tas blogis, kurį matai galbūt kokiam nors oponente iš kitos partijos, yra menkas, palyginus su tikruoju pavojumi. Matau, Ukrainos tragedija iš tiesų mus suvienijo.