Aidas Pivoriūnas: Vis dar gajus mitas apie Lietuvos miškus

- Lietuva kovo 21-ąją minės tarptautinę miškų dieną. Kas aktualiausia šiuo metu miškininkams?

- Aktualiausia, matyt, tai, kad įsigali tendencija, jog apie miškus „geriausiai išmano" retai kada juose besilankantys žmonės, tarp jų - ir politikai. Specialistų nuomonė yra ignoruojama, jos nenorima klausyti, arba išklausius mandagiai patylima ir daroma taip, kaip paprasčiau. Miškų ekologijos, miškotvarkos, miškų valdysenos specialistų nuomonė dažnai rūpi tik jiems patiems.

Todėl gimsta tokie sprendimai ir jų padariniai, ko anksčiau neteko matyti - prastėja miškų „sveikata". Tai yra labai svarbus dalykas. Žinoma, jeigu kažkam patinka šabakštynai ir užšlamštinti miškai, tai - puiku. Bet joks geras šeimininkas, sodininkas į užšlamštintus miškus svečių nekviečia ir nerodo, kaip sodas, daržo lysvės, gėlynai apaugę piktžolėmis.

Mūsų miškai kenčia dėl to, kad menkai daromi privalomieji miško ruošos darbai: medžių retinimai, kirtimai, kalbu apie tuos kirtimus, kurie padeda formuoti ateities medynus. Beje, Lietuvoje bene 80 proc. visų miškų yra žmogaus rankomis pasodinta, todėl kalbos, kad Lietuva nuo senų senovės turi miškus ir juos baigia iškirsti, yra mitas. Per pastaruosius porą šimtų metų mes tiek miškų, kiek turime dabar, nesame turėję. Ir pasodino juos ne kas kitas, bet miškininkai.

Pagal ilgametę patirtį ir tradicijas visada yra pasodinama gerokai daugiau medelių, nes jie dėl įvairiausių priežasčių, gamtinių sąlygų, konkuruodami dėl saulutės, vandenėlio, dėl maisto medžiagų vienas kitą stelbia, stiebdamiesi į viršų. Tad labiausiai paliegusius medelius miškininkai pašalina būtinaisiais kirtimais, pašalina tam, kad liktų geriausi medžiai, kad jų lajos būtų taisyklingos formos, kad būtų aukšti ilgi kamienai, kad jie gautų tinkamą maisto medžiagų kiekį. O paskui šie medžiai atsidėkoja žmonėms - jie pradeda greičiau augti, užaugina daugiau medienos, mažiau šakojasi, yra atsparesni.

Visi šitie dalykai yra labai svarbūs. Bet kadangi dabar viskas yra orientuota į pelną, o visi šie darbai ir veiksmai yra nepelningi, tad augančių medžių priežiūrai ir geros jų būklės palaikymui neskiriama dėmesio ir lėšų. Ir kalbu aš apie valstybinius miškus, nes paradoksas, bet drįsčiau teigti, jog privačiuose miškuose elgiamasi kur kas geriau.

Valstybė neturi žiūrėti vien tik į pelną, jai turėtų rūpėti, kad jos turtu vadinami miškai augtų, didėtų. Į visa tai turi būti investuojama, bet... Valstybiniuose miškuose dirbantiems žmonėms nemokama orių, garbingų ir rinkos sąlygas atitinkančių atlyginimų. Atvirkščiai - yra taupoma, atleidinėjami darbuotojai. Ir labai džiaugiamasi, kad įmonė sutaupė arba į valstybės biudžetą pervedė daug pinigų.

Aš noriu paklausti, kas su tais pinigais daroma, kur mes juos tada kišame? Įvairiems projektams? Saugome milijoninius paukštelius, už šimtus tūkstančių eurų matuojame džinsų kišenių ilgį, kad būtų vienodo dydžio moterų ir vyrų kišenės. Viskas yra daroma iš mūsų pinigų. Tad, žvelgiant į mūsų miškų politiką, man trūksta balanso, skaidrumo, atskaitomybės prieš visuomenę.

- O dėmesys miškininkui? Jo pakanka?

- Per visus šiuos metus ne kartą pabrėžiau, kad dėmesys turi būti skiriamas ne kam kitam, bet miške dirbančiam žmogui. Nes pas mus labai populiaru kalbėti apie vabalus, buveines, apie kirtimus, medienos kainą ir panašiai, bet niekas nekalba apie tuos, kurie dirba miškuose. O tai yra daug tūkstančių žmonių, kurie yra pasišventę savo darbui ir kurie yra nepelnytai užmiršti. Prieš penketą metų, vykdant valstybinių miškų valdymo reformą, jie visi buvo apjuodinti, buvo pasakyta, kad miškininkai yra vagys, dėl to esą reikia daryti reformą.

Dabar paaiškėjo, kad atleista labai daug žmonių, gerų specialistų, o visa ši Urėdijų reforma verta tik pajuokos. Nes jeigu dabar paimtume tuos visus aiškinamuosius raštus ir tikslus, kuriuos kėlė tuometiniai politikai, ir pasižiūrėtume, ko buvo siekiama ir kas dabar išėjo, turėtų būti gėda dėl tokios reformos.

Turbūt ne veltui per praėjusius Seimo rinkimus Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri buvo viso šito proceso smaigaly, tarp savo išvardintų darbų, kuriuos pristatinėjo rinkėjams kaip Lietuvos labui nuveiktus gerus darbus, nė vienu iš punktų nepaminėjo Urėdijų reformos. Tai, manau, šį bei tą pasako - patiems gėda, nenori net prisiminti.

- Vadinsi, Miškų dieną pasitinkate liūdnomis nuotaikomis?

- Nenoriu pasakyti, kad yra labai minorinės nuotaikos, tikrai ne. Tačiau mes, miškininkai, pasigendame normalaus dialogo.

Valstybiniuose miškuose mažėja specialistų, o privačių miškų savininkai džiaugiasi, trina rankomis - priima gerus specialistus, moka jiems didesnius atlyginimus. Žmonės išvažiuoja į užsienį, kitaip tariant, Lietuvos valstybinis miškų ūkis yra tapęs gera, nedaug kainuojančia specialistų kalve. Bet ar tai yra valstybės įmonės užduotis? Drįsčiau teigti, kad ne. Sakyčiau, kad turėtų būti veržiamasi į valstybinę įmonę, turėtų būti prestižas dirbti joje, gauti gerą, orų atlyginimą, darbo sutartis, kurios turėtų trukti ilgai. Dabar konkursai neįvyksta.

Paskutinis pajuokos objektas yra taip vadinamoji girininkijų reforma. Šiuo metu jau beveik dvigubai yra sumažintas girininkų skaičius. Nežiūrint į tai, kad tikslas buvo padidinti girininkų algas, jų atlyginimas sumažėjo. Kaip čia pas mus taip pavyksta, niekaip neįsivaizduoju.