Eugenijus Jovaiša: Sisteminė televizijos bėda

- Šį šeštadienį Antakalnio kapinėse Vilniuje bus iškilmingai perlaidotas partizanų vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis - praėjus lygiai metams nuo tada, kai po ilgų dešimtmečių ieškojimo buvo atrasta vieta, kur jį buvo užkasę sovietų saugumiečiai. Tačiau dalis visuomenės, kuri galbūt ateitų pagerbti legendinį partizaną, matyt, nė nežino, kur ir kaip vyks laidotuvės, nes informacijos reikėjo specialiai ieškoti, tarkime, atsiverčiant Krašto apsaugos ministerijos puslapį. Kodėl pritrūko viešumo?

- Manau, tai yra sisteminis dalykas. Mes pernelyg mažai domimės savo šalies vidaus gyvenimu, taip pat iškiliomis mūsų asmenybėmis, tiek tomis, kurios buvo praeityje, tiek dabarties. Ar tai būtų laisvės kovotojai, ar mokslo žmonės, ar iškilūs visuomenės veikėjai, menininkai, muzikantai.

Bet už tai mes puikiai pažįstame vienadienes popžvaigždes ar kokius influencerius, šiaip veikėjus, vis šmėžuojančius televizijos ekrane. Tai reikalingi ir reikšmingi žmonės tam tikrai visuomenės daliai. Bet kodėl reikia užmiršti kitą visuomenės dalį, kuriai gal įdomus dėl Tėvynės daug ką nuveikęs žmogus? Kodėl užmirštos tos jėgos, kurios padaro mūsų gyvenimą svarbų? Kodėl tam neskirti televizijos eterio? Tai ir būtų atsakymas į klausimą, kodėl pritrūko viešumo.

- Ar istorinių įvykių neprivalėtų plačiau nušviesti nacionalinis transliuotojas, kuris, ačiū jam, laiko skyrė bent jau tiesioginei laidotuvių transliacijai iš Antakalnio kapinių ir jos anonsui?

- Apie tai aš ir kalbu. Visi žinome, kokius dabar biudžetus turi nacionalinis transliuotojas, jam išties užtenka pinigėlių, kad pristatytų mūsų visuomenei įvairiapusį vaizdą apie įvairiausius mūsų gyvenimo ir istorijos dalykus, ne vien specialiai kažkokiais kriterijais parinktą vaizdą, tinkantį valdantiesiems.

- Šiuo metu kino teatruose rodomas Agnės Zalanskaitės dokumentinis filmas „Bučiuoju, Juozas", pasakojantis apie J.Vitkų-Kazimieraitį, kuris, turėjęs galimybę su žmona ir 6 vaikais pasitraukti į Vakarus, pasirinko likti ir kovoti. Ar teko matyti?

- Ne, dar nemačiau. Sakote, rodomas kino teatruose. O kodėl jo neparodyti per LRT? Jį buvo galima parodyti kurią nors dieną prieš laidotuves, kad žmonės turėtų galimybę sužinoti, kokią asmenybę, kurią stribai norėjo nužmoginti slėpdami jo kūno užkasimo vietą, pagaliau galime garbingai palaidoti.

- Kaip apskritai vertinate mūsų rezistencijos atminimo įamžinimo praktiką?

- Kiek matau iš mūsų Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos veiklos, yra stengiamasi akcentuoti tuos dalykus, užčiuopti tą pulsą, todėl glaudžiai bendradarbiaujama su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, istorikais. Bet to neužtenka. Turi būti ne apskritai kažkoks visuomenės interesas - nacionalinis transliuotojas turi pažadinti tą visuomenės interesą. Mūsų praeičiai. Mūsų iškiliems žmonėms. Deja, to nėra.

Reikia nepamiršti, kad negalima visuomenės ugdyti vienpusiškai. Pažiūrėkite į visas mūsų televizijas, pradedant LRT ir baigiant visais kitais kanalais. Ką mes matome trijuose ketvirtadaliuose televizijos eterio? Trumpas žinutes ir pramogas. Nematau rimtų, analitinių valstybės politikos nušvietimo laidų, nes per televiziją rodomų galvų pasišnekėjimai, beje, dar itin šališki, toli gražu nėra politikos ar visuomenės gyvenimo nušvietimas.