Inga Ruginienė: Darbo vietose atsiranda tam tikros vergijos požymiai

- Jus dažnai galima pamatyti TV ekrane komentuojant vieną ar kitą žmonėms aktualų klausimą. O kaip vertinate tai, kaip LRT ir kiti lietuviški kanalai nušviečia profsąjungų veiklą? Ar pakanka tam dėmesio?

- Žinoma, norėtume, kad to dėmesio būtų daugiau, nors labai skųstis negaliu. Dažniausiai žiniasklaida labai reaguoja į visuomenės emocijas, komentarus, tad, jei visuomenė sureaguoja į mūsų skelbiamą vieną ar kitą žinutę, tai sureaguoja ir žiniasklaida.

- Kokia šiandien aktualiausia problema darbo rinkoje? Ar vis dar tinka jūsų pasakymas, kai, komentuodama paradoksą, jog skundžiamasi, kad trūksta darbuotojų, bet į darbą nepriimami pagyvenę žmonės, nes reikia jaunų, galinčių patempti nežmonišką krūvį, ištarėte sparnuotąją frazę, jog „nuvarytų arklių dabar nenušauna, jų tiesiog nepriima į darbą"?

- Tinka. Jei į viską žiūrėtume smulkiau, tai tektų kalbėti ir apie darbuotojų diskriminaciją, ir apie pagarbą darbo žmogui, ir atsidėkojimą (ir per darbo sąlygas, ir per darbo užmokestį) už tą pridėtinę vertę, kurią darbuotojas sukuria. Bet, žiūrint globaliai, dabar aktualiausia yra tai, kad į priekį stumiasi neoliberalios idėjos ir labai agresyviai yra formuojama nuomonė, jog darbo rinka ir santykiai darbo rinkoje turėtų būti laisvi, nesusaistyti jokiais įsipareigojimais ir susitarimais, kad viską galima sutarti žodžiu ir daugiau nieko ypatingai daryti nereikia.

Ir kad nereikia jokių taisyklių darbo rinkoje, nes viskas gali vykti laisvai. Tokiu atveju darbo vietose atsiranda tam tikros vergijos požymiai, nes tuomet, kai viskas laisva, kai nėra taisyklių, ir darbdavio spaudimas darbuotojui taip pat yra laisvas, be taisyklių. Taip ši tendencija, kuri po truputį, žingsnis po žingsnio (streiko suvaržymo klausimai, kai darbuotojai ne tik teisiškai negali streikuoti, bet patiria ir didžiulį psichologinį spaudimą nereikalauti, neklausti, o tiesiog susitaikyti su dabartine padėtimi ir pan.) veda prie tokių pakankamai negražių darbo santykių. O tai ne tik kenkia darbuotojams, pavyzdžiui, jų sveikatai, bet neatneša naudos ir darbdaviui.

- Ką priešpastatote neoliberalioms idėjoms?

- Mano didžiausia svajonė, kad žmonės pradėtų burtis į tam tikras stiprias bendruomenes, kad drąsiau reikštų savo idėjas, nuomones - kad pradėtų drąsiau žiūrėti į galimybę ginti savo teises. Tai tokia ateities svajonė. O trumpalaikiai tikslai yra paprasti - mes, kaip profesinė sąjunga, stengiamės parodyti, kad yra ir kita kiekvienos problemos pusė.

Žinome, kad prieš mus stovi stambūs verslai, kurie negaili pinigų įvairiems angažuotiems tyrimams, negaili pinigų įvairiems susitarimams su politikais dėl teisės aktų projektų, todėl norisi žmogui parodyti, kad viskas gali būti šiek tiek ir kitaip. Pagrindinis mūsų tikslas - priversti žmogų kritiškai mąstyti ir pasirinkti tą pusę, kuri jam yra priimtina. Kad nebūtų taip, jog tau plauna smegenis ir bruka tik vieną idėją, o tu neturi pasirinkimo ir turi mąstyti taip, kaip tau pasakyta mąstyti. Norime parodyti žmogui, kad visada yra pasirinkimas ir kad tuo reikia naudotis.

- Profesinės sąjungos veikia ne visuose kolektyvuose, tad ar nėra taip, kad žmogus tiesiog neturi kas jį gintų, o pats, bijodamas prarasti darbo vietą, niekada neprieštaraus darbdaviui. Ar turite skaičius, kiek yra darbo kolektyvų be profsąjungų?

- Lietuvoje yra apie 10 procentų dirbančiųjų, turinčių narystę profesinėse sąjungose, tad didžioji dauguma nepriklauso profsąjungoms. Ypač privačiame sektoriuje. Jei dar valstybiniame sektoriuje žmonės, nuo seno pajutę kolektyvo dvasią ir galią, supranta, kad kartu būnant galima pasiekti gerų rezultatų, tai privačiame sektoriuje darbdavio rankos yra labiau atrištos ir jis daro absoliučiai viską, kad darbuotojai nesusiburtų, o būtų išdraskyti po vieną. Ir tos tendencijos, ta formuojama nuomonė, kad kiekvienas gali ateiti ir tik asmeniškai derėtis dėl savo darbo sąlygų, labai ryškiai matomos.

Nepaisant to, visai nemažai profesinės sąjungos ir padaro. Atsimenu pandemijos laikotarpį, kai buvo labai sudėtinga situacija ir kai politikai buvo nusprendę, žinoma, ne be darbdavių pagalbos, sustabdyti Darbo kodeksą, paskelbti moratoriumą tam laikui, mes visa tai sustabdėme. Ir tokių panašių atvejų būta nemažai. Kad ir kaip kitai pusei nepatiktų, mes esame ta rakštis, neduodanti ramiai gyventi, esame tie žmonės, kurie šiek tiek priverčia sprendimų priėmėjus modeliuoti sprendimus taip, kad jie kuo maksimaliau būtų naudingi darbuotojams.