Janina Lapinskaitė: Joninių šurmuly beveik nebelieka Janinų

- Viename interviu esate sakiusi, jog metus skaičiuojate nuo Joninių iki Joninių. Kuo jums ši šventė tokia ypatinga be to, jog esate viena populiariausių Janinų Lietuvoje?

- Joninių svarbumas man niekada nesikeičia. Manau, jog ir metus skaičiuoju nuo Joninių iki Joninių todėl, kad tai yra labai susieta su gamta ir tuo virsmu, kada dienos pradeda trumpėti. Žinote, kai tavo amžius ilgėja, tada suvoki ir to virsmo kažkokią prasmę, ir gyvenimo įvertinimą. Ir tada Joninių nakties mintys labiau apima ne tokio burbulinio šampano viziją, o apmąstymo viziją.

Tad šią šventę labiau sieju su virsmo pradžia. Kada taip lauki vasaros, o pasirodo, kad ta puošni vasara tuo metu, kai ji būna pati puošniausia, pati gražiausia, turi ir kitą savo pusę - supranti, kad nuo šiol kiekvieną dieną minutes pradės griaužti nakties tamsa. Tad dabar Joninių šventę aš greičiau sieju netgi ne su vardu Janina, bet su žmogaus gyvenimo, likimo ir gamtos dėsniais.

Anksčiau šioje šventėje būdavo daug žmonių, paskui jų gretos mažėjo. Nes ir Janinų taip pat mažėja. Ir jei sakote, kad esu viena populiariausių Janinų, galiu pajuokauti, jog tas Janinos populiarumas gali dar augti, nes nežinau, kada galėsiu užleisti savo vietą šioj šventėj kitai Janinai. Nes šiandien nepopuliaru ateinančioms į šį pasaulį mažylėms suteikti šį vardą. Jonukas yra populiaresnis, o Janytės, Janinos nėra populiarios, ir nežinau kodėl.

Kai pasižiūri į kalendorių, matai daugybę vardų, kurie kartojasi - gali surasti, kad jų vardo diena yra 4-5 kartus per metus. O Janinos, Antano, Petro, Povilo, Onos nerasi kalendoriuje antrą kartą. Už tai ir šie vardai man atrodo išskirtiniai - jie yra įtaigūs, įspūdingi. Tikiuosi, jog kažkada, kaip sakoma, šio vardo naudojimas nusileis iki minimumo ir tada įvyks atgimimas - šie vardai staiga tarsi šaltinis vėl išsiverš. Ir vėl mes turėsime Janinų, Antanų, Onų.

O šiandien aš džiaugiuosi tuo, kad mano vardas minimas tik kartą metuose, ir manau, kad jis yra prasmingesnis už daugelį kitų.

- Ir jūsų gimtadienis yra ypatingą dieną - jį švenčiate kovo 8-ąją, kai minima Tarptautinė moterų solidarumo diena. Ką apie šią šventę ir vis dar netylančias diskusijas dėl jos, kaip sovietmečio palikimo, manote jūs?

- Nesureikšminu savo gimtadienio, kuris man nėra tarsi startinė pozicija, jog būtent tądien pasvarstyčiau apie praėjusius metus, tad juo labiau neteikiu reikšmės ir Moters dienai.

Gimtadienis man yra ta diena, kuri graži artimųjų tarpe, bet man ji neprilygsta Joninių apmąstymams. Švęsdama savo gimtadienį kovo 8-ąją turėjau tiek daug įvairių etapų. Sovietmečiu Kovo 8-oji buvo padaryta nedarbo diena. Tad ši sovietinė šventė mano gimtadieniui suteikdavo laisvadienį ir būdavo tokia šventė, kurią švęsdavo vyrai ir moterys, o visas miestas pasipuošdavo gėlėmis. Paskui buvo gėdos periodas, kada nešdamasi glėbį man dovanotų gimtadieninių gėlių sulaukdavau tokių žvilgsnių: va, čia ta tarybinė moteris, kurią sveikina ir kuri nori švęsti sovietinę Kovo 8-ąją.

Dabar man atrodo, kad šventė yra tada, kada ji organiškai įsilieja. Tiesą pasakius, jei Kovo 8-oji nebūtų pažymėta kaip šventė, manau, niekas nuo to nenukentėtų. Norėčiau, kad apie moteris, jų pareigas būtų galvojama visus metus, ne tik tą dieną. Galbūt esu senų pažiūrų, bet daugeliu atvejų manau, kad moterys gali padaryti tai, ko niekas negali padaryti - jos turi išskirtines savybes. Ir joms nereikia Kovo 8-osios dienos. Tereikia suprasti, kad moteris yra moteris. Su savo galimybėmis, rūpesčiais, gebėjimais.

- Dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ilgą laiką vadovavote akademijos Kino ir televizijos katedrai. Kokius lietuviškų kanalų pliusus ir minusus įžvelgiate?

- Nėra taip, kad paniekinamai sakyčiau, jog nežiūriu televizoriaus, nes tai yra per žemas lygis ir aš domiuosi tik aukštuoju kino menu. Peržiūriu įvairius kanalus ir bandau pasiieškoti to, kas man artima. Su malonumu žiūriu muzikinius projektus, tokius kaip „Lietuvos balsas". Man gražu, nes aš matau žmones ne su dirbtinai padarytais gebėjimais, bet iš tikrųjų turinčius kažkokių gebėjimų. Ir visada galvoju, ar mano favoritas, kurį matau dainuojantį, bus iš tikrųjų pripažintas geriausiu.

Tačiau lietuviškų serialų nelabai žiūriu. Matyt, kažkada ateis laikas, kai mūsų serialai bus aukštesnio lygio arba aš būsiu ne tokia reikli - tada galbūt ir aš žiūrėsiu juos. Manau, kad lietuviški serialai nekelia sau tiek profesinio reikalavimo, tiek dramaturginio bei kitokių reikalavimų, kurie galėtų žmonėms suteikti ne tik tos minutės džiaugsmą.

Nėra taip, kad apskritai nežiūrėčiau serialų - gerus užsienietiškus serialus žiūriu. Dabar, pavyzdžiui, rodo serialą „Sisi" apie Austrijos imperatorienės Sisi gyvenimą. Džiaugiuosi ten rasdama lietuvių aktorių, žiūrėdama šį serialą, matau vietas, kurios buvo filmuotos Vilniuje. Smagu, kad vis daugiau užsienio filmų filmuojama Lietuvoje, vis daugiau mūsų aktorių ten dalyvauja.