Juozas Marcinkevičius: Teatro, koks buvo, nebebus

- Kokiomis mintimis pasitinkate kovo 27-ąją minimą Teatro dieną? Kokios nuotaikos?

- Nuotaikos turbūt tokios, kaip ir visoje Lietuvoje - yra visokių. „Auksiniai scenos kryžiai" šiemet bus teikiami Klaipėdoje, tad kai kam bus galbūt sunkiau ten nuvažiuoti. Bet kokiu atveju, viskas yra truputį kitaip nei buvo. Kažkada buvo bendros šventės, gera nuotaika. Dabar yra daug negatyvo, mažai laimės tose šventėse, o laimės turėtų būti daug.

- Ne vienas žiūrovas, ypač vyresnio amžiaus, sako pasigendąs tikrojo teatro, nes šiandien šioje meno šventovėje kuriami ne spektakliai, o tik projektai. Ką pasakytumėte jūs?

- Galiu pasakyti, jog tokio teatro, koks buvo, jau nebus. Dabar jis visai kitoks. Mes buvome įpratę prie didelių kūrėjų, garsių asmenybių, o dabar tos asmenybės pasitraukė - jas pasiglemžė mirtis, tad teatre liko jaunoji karta, kuri galbūt neturi tokio išsilavinimo, tokio dvasingumo, nes Lietuvos muzikos ir teatro akademija turbūt negali taip paruošti kūrėjų, kaip anksčiau paruošdavo ir aktorius, ir režisierius, ir visus menininkus.

Dabarčiai būdingas masinis bei greitas paruošimas ir masinė, greita kūryba. Labai daug režisierių, daug kūrėjų, ir jie visi labai gerai apie save galvoja. Jie žino, kad bet kurį spektaklį, kurį jie pradeda, užbaigs. Visi greit susibėga, sudeda, sumeta viską ir išsiskirsto greitai.

Viskas yra kitaip, nei kūrė asmenybės. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad Eimuntas Nekrošius „Karmen" statė 2 ar 3 metus ir nepastatė to spektaklio, nors repetavo ir Jaunimo teatre, ir su kitais aktoriais. Matyt, negalėjo sau leisti pastatyti spektaklio bet kaip.

O dabar kūrėjai gali sau leisti statyti bet kaip. Negirdėjau nė vieno atvejo, kad spektaklis būtų nepastatytas ar būtų nerodomas. Šiandienos kūrėjas sukuria spektaklį ir atiduoda žiūrovui, kritikams, o šie greitai nužudo tą vadinamąjį spektaklį. Kadangi tai yra projektas, labai paprasta - suvalgei kaip tortą, ir viskas. Nieko nelieka - čia pat ir užmiršti.

Man, vyresniosios kartos atstovui, dėl to apmaudu. Nesakau, kad tai labai blogai arba kaip nors kitaip yra. Bet man šiuo atveju trūksta menininko atsakomybės. Kūryba - labai sudėtingas reikalas. O kai nėra asmenybių, kai ateina paviršutiniško parengimo režisierius, paviršutiniškai ir stato.

Dabar atėjo toks laikas, kad kūrėjai pasiima labai žinomą kūrinį ir, kalbant tiesiai šviesiai, jį gerokai sudarko, nes perrašo tą kūrinį pagal save. Nėra jokios atsakomybės. Jie nestato spektaklio, nekuria teatro, jie paprasčiausiai vykdo projektą. Tie projektai, na, nežinau, individualioje veikloje jie galbūt daugumą žmonių maitina, bet teatrui jie nėra didelė nauda.

- Ne vienas tautietis Seimo, Vyriausybės posėdžius ir politikų darbą čia vadina teatru. Koks būtų jų spektaklių žanras?

- Jų spektakliai - labai graudus vaizdas. Tai būtų kažkas tarp satyros, komedijos ir tragikomedijos. Visą laiką stebint tą tokį pseudo teatrą, matai, koks prastas vaizdas ten. Nes tas teatras, kurį jie daro, dar yra labai blogio skonio. Toks jausmas, kad neišsilavinę žmonės, šiuo atveju Seimo aktoriai, vaidindami savajame teatre, net nežino savo rolių. Jie vaidina, ką nori - nėra ir gero režisieriaus. Toks tas jų teatras - žemo lygio, prasto skonio. Ir vienadienis.