Kęstutis Vilkauskas: Ta pati chebrytė į „Euroviziją“ atsirenka bendrakeleivius smagiai pasibūti

- Neseniai sakėte abejojantis Lietuvos galimybėmis atrinkti į „Eurovizijos" dainų konkursą stiprų atlikėją, jeigu nacionalinė atranka ir toliau bus organizuojama taip, kaip ji organizuojama dabar. Kas, jūsų manymu, ne taip?

- „Eurovizijos" konkursas - puiki arena Lietuvos talentams pasirodyti didžiulei tarptautinei auditorijai, taip pat nepakeičiamas būdas šalies žinomumui didinti. Tačiau šiuo atveju neturėtume tenkintis požiūriu „svarbu ne laimėti, o dalyvauti". Tai konkursas, į kurį turėtume siųsti itin talentingus, originalius ir įspūdingus atlikėjus, turinčius realų šansą laimėti. Tam, kad tokius talentus atrastume, atrankos procesas turėtų būti visiškai kitoks nei dabar.

Įsivaizduokite: gatvėje pakabinate skelbimą, ir keli atsitiktiniai praeiviai ateina į jūsų atranką, tada jūs kaip nors atrenkate vieną ir su juo išvykstate atstovauti Lietuvai.

Žinoma, šiek tiek viską sukarikatūrinu, tačiau maždaug taip viskas ir vyksta. O argi neturėtų tas talentų „pritraukimo" procesas būti tęstinis ir daug reprezentatyvesnis? Maždaug toks, kaip didieji muzikiniai konkursai Italijoje, Norvegijoje ar kitur, ar netgi kaip ilgalaikiai televiziniai vokalo šou, kuriuos rengia komercinės televizijos Lietuvoje? Ne veltui jų rengėjai nepraleidžia progos pasišaipyti iš nacionalinės „Eurovizijos" atrankos.

Mūsų „Eurovizijos" atranka Lietuvoje labiau primena TV loteriją ar kelionių konkursą negu nacionalinės reikšmės talentų atskleidimo projektą.

Žmogiškai galima suprasti, kad organizatoriams nelengva susidoroti su jiems tenkančiu iššūkiu. Bet kai girdime: turim, ką turim, atstovą išrenka žiūrovai, viskas objektyvu, visi gali dalyvauti - visa tai yra atsakomybės nusimetimas. Juk puikiai suprantame, kad problema ne ta, ar bet kas gali dalyvauti. Gal kaip tik negerai, kad bet kas gali dalyvauti? Turėtume galvoti apie lėto talentų ugdymo, vystymo, atskleidimo, paieškos procesą ir procedūras.

Žinoma, ir tokioje atrankoje, kokią turime, dalyvauja ir laimi daug talentingų atlikėjų. Tačiau tas kasmetis cirko karavanas, kai ta pati chebrytė per kelias savaites atsirenka linksmus bendrakeleivius ir iškeliauja pasibūti į kurortus, tiksliau - „atstovauti Lietuvai", kelia visokių minčių.

Reikėtų stiprinti nacionalinę populiariosios muzikos mokyklą ir renginių bei scenos meno disciplinas.

- Ar „Eurovizijos" konkursas, kuriame dainą užgožia sijonuotų vyrų pasikraipymai ant scenos ir jau prieita iki vulgarybių, apskritai vertas to, kad skirtume jam tiek dėmesio ir lėšų?

- Pagal visas apklausas, „Eurovizija" yra labai žiūrima. Mes patys sudedame akcentus. Jeigu mes vaikomės madų ir sudedame akcentus tokius, kaip ir kiti, tai nukenčia ir kokybė. O mes galėtume kaip tik kilstelėti kartelę - „Eurovizijoje" niekas nedraudžia savo idėjų ir pasiūlymų teikti organizatoriams, kad pereitume į naują kokybę.

Todėl ir iškėliau diskusiją dėl nacionalinės atrankos, nes vis dėlto tą konkursą organizuoja nacionalinis transliuotojas. Nesvarbu, kokios tendencijos Europoj, mes turėtume permąstyti, kur mes einame. Dabar, kai gyvename tokiais neramiais laikais ir kai galvojame apie pilietiškumą, patriotizmą, galbūt reikėtų permąstyti viską ir šitoj krypty, kad nebūtų tuščiavidurio balagano.

Mano akcentas ir yra tas, kad galbūt turėtume ilgesnį laiką tai daryti, nes dabar mes labai greitai sušokam, atsirenkam „pagal europines madas" kandidatą į konkursą, ir turime tai, ką turime. Bet juk neskubant atsirinkus gerą ir kokybišką muziką su geresniu turiniu galėtume geresnių rezultatų pasiekti.