1 nuotr.Nuo seno žinoma vadinamoji „stipriojo teisė". Naujaisiais laikais ją įteisino ir civilizuotame pasaulyje išpopuliarino F.Nyčė. Bet humanistai bei daugelio religinių tikėjimų žmonės nuo seno ją ir ginčijo.
Neseniai vieno populiaraus radijo tinklo psichologas iš naujo išrado dviratį, „išaiškindamas", kad tik stiprūs, galingi žmonės yra verti pagarbos.
Kad pagarba tolygiau pasiskirstytų, buvo siūloma ir silpniesiems sudaryti palankias sąlygas, jog ir jie galėtų parodyti savo stiprumą. Bet tai per daug pigus triukas. Tikriausiai jis yra įkvėptas nusivylimo, jog karingieji šių dienų pasaulio valdovai savo garbe nesidalina.
Bent jau pavyzdžių rinktis nereikia. Jie visi neišeina iš masinės komunikacijos kanalų: Putinas, Trampas ir Si Dzinpingas.
Jie visi grėsmingi ir kelia žmonijai baimę, tačiau jų galiai adekvačios pagarbos nenusipelno. Tam užkerta kelią jų nenormalumai ir kraštutinumai (ekstremalumai). Ypač Putinas ir Trampas. Jie atrodo tiek nutolę nuo sveiko proto, kad kelia ne tik baimę ir pagarbą. Daug kam jie kelia pasibjaurėjimą ir pašaipą.
Putinas atstumia savo beprotiškais žiaurumais, elementarios atjautos, gailestingumo, žmoniškumo atrofija. Komiškas jis atrodo ne tik savo paranojiška baime, lindėjimu didžiulių vilų slėptuvėse, nuolatiniu patologiniu melavimu, gobšumu prabangai, bet ir trumparegiška paties „hibridinio" karo strategija.
Karas buvo pradėtas „žalių žmogeliukų" įvedimu į Krymą. Jį pratęsė„specialia karine operacija", kad ukrainiečiai neatskiltų nuo „broliškos" (slaviškos) Rusijos ir nesuartėtų su liberaliaisiais Vakarais bei NATO.
Iš pradžių Rusijos piliečiai buvo teisiami už viešą karo paminėjimą, o prijungus prie Rusijos 3, vėliau atsirado godulys net 5 Ukrainos teritorijoms. Galų gale karinė operacija pavirto nepaskelbtu žiauriu karu prieš Ukrainą.
Nesibaigiantis melas, kariniai nusikaltimai, sadistiniai žiaurumai, ištisų miestų šlavimas nuo žemės paviršiaus, ciniškas užverbuotų karių, kalinių ir šauktinių pavertimas patrankų mėsa tik paspartino Ukrainos susivienijimą į vieną, atskirą tautą, jos neišvengiamą suartėjimą su NATO bei Europos Sąjunga.
Kaip Putinas, taip ir Trampas, veikia taip, lyg būtų viso pasaulio dievai. Tarytum jų niekas neribotų, todėl gali daryti, ką tik panori. Niekada jiems nereikia abejoti, klysti ir taisytis. Abu jie apsėsti didybės manijos. Tuo jie ir labiausiai komiški bei atstumiantys.
Tik Putinas tą daro kasdien meluodamas, o Trampas fantazuodamas, rodydamas savo galią, skelbdamas pigius pažadus ir viešai darydamas neapgalvotus sprendimus.
Jis lengvai demonstruoja milijardieriaus bei imperatoriaus galios pozas, skelbia savo galias per kelias dienas pabaigti karą Ukrainoje, nė kiek nebijo išplėsti JAV teritoriją kaimyninių šalių sąskaita. Dėl klimato kaitos siautėjant baisiausiams Amerikos taifūnams, jis nepaiso rizikos ir pasitraukia iš tarptautinės ekologinę sutarties.
Kad ir kaip atrodytų keista, jų tarpe garbingiausiai atrodo Si Dzinpingas. Viską lemia jo santūrumas ir iš to kylanti tarpininkavimo misija. Ir čia jokia paslaptis.
Anksčiau paprasti kaimo žmonės žinojo, kas nusipelno pagarbos. Jei nori, kad tave gerbtų, pats būk garbingas: nemeluok, nesipūsk, neapsimetinėk tuo, kuo nesi, būk orus, santūrus, taktiškas, mandagus.
Trumpiau sakant, sunku gerbti žmogų, kurio poelgiai, gestai ir pats gyvenimo būdas rodo nepataisomą jo žmogiškos vertės atrofiją (sunykimą, nuvertėjimą, sulaukėjimą, sugyvulėjimą ir pan.).
