Rubrikoje „Mini interviu" kalbamės su poete, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Aušra Kaziliūnaite.
- Literatūros tarybos nariai, tarp kurių este ir jūs, kreipėsi į kultūros ministrą Simoną Kairį dėl politizuoto sprendimo išbraukti P.Cvirkos paminklą iš Kultūros paveldo registro. Ar Literatūros tarybos nuomonės nė neatsiklausta?
- Labiausiai mane nustebino ir suglumino net ne akivaizdžiai politizuotas sprendimas dėl P. Cvirkos skulptūros išbraukimo iš Kultūros paveldo registro, o kokiu būdu tai buvo padaryta. Sprendimas buvo priimtas skubotai, savavališkai, be platesnės diskusijos su ekspertais bei visuomene. Stebina, kad nors mes, Literatūros taryba, esame Lietuvos kultūros ministerijos suburti tam, kad galėtume kaip ekspertai kompetentingai patarti svarbiais su profesionaliąja Lietuvos literatūra susijusiais klausimais, tačiau kultūros ministras S.Kairys neparodė nė mažiausio noro ar iniciatyvos su mumis pasitarti šiuo klausimu.
P.Cvirkos paminklo likimas nėra vien paveldosauginis klausimas, bet ir istorinis-politinis bei urbanistinis, be to, esmingai susijęs su rašytojų bendruomene, todėl neturėtų būti sprendžiamas vien paveldosaugos specialistų sprendimu. Literatūros tarybos nariai, nors turi skirtingas nuomones dėl šio paminklo reikšmės ir likimo, tačiau vieningai sutaria, kad P.Cvirkos paminklas neturėtų būti nukeltas.
- Ar paminklo likimo klausimas, jūsų manymu, buvo pakankamai nušviečiamas mūsų nacionalinėje televizijoje? Ar TV ekrane buvo rengiamos diskusijos, aptarimai?
- Šis klausimas visą laiką buvo nušviestas labai tendencingai, iš vienos pusės. Labai trūko ir diskusijų tiek su kultūros srities specialistais, tiek su pačiais paveldo specialistais. O tų Dailininkų sąjungos atstovų, taip pat rašytojų, kitų intelektualų, kurie daugiau kalbėjo šia tema, balsas buvo visai negirdimas. Ir tai iš esmės yra ne pavienis atvejis, bet tam tikra pastaruoju metu vyraujanti tendencija. Kai kultūros sektorius yra administruojamas ne tik nepasitelkiant ekspertų nuomonės, bet ir į ją neįsiklausant.