1 nuotr.Kalbant apie žurnalistų cypimą dėl neutralumo reikalavimo, vadinant jį „cenzūra", galima dar pridurti štai ką: prieš dešimt/keliolika metų, dar tais laikais, kai visi jie net kūlvirščiais vaidino superneutralius, jie buvo išradę ir atidirbę specifinę šališkumo techniką, veiksmingą būtent vaidinamo neutralumo sąlygomis ir juo pateisinamą.
Pavyzdžiui, laida tam tikra poliarizuojančia tema, o LRT žurnalistai juk objektyvūs, nešališki, neutralūs (jokiu būdu neleis sau palaikyti vieną kurią pusę). Ką jie daro, ką kviečia, kaip kalbina?
Nagi, žinoma, abi puses. TIK va kaip: palaikyti tai pusei, kurios (tuo metu) nelaimina konservatoriai, bet kuri turi savo iškalbingų, sunkiai nuginčijamų ar sunkiai kompromituojamų, tituluotų šalininkų - tokį kompetentingą žmogų ir pakviečia, bet palaikyti priešingai (taip pat ir konservatorių) pusei pakviečia kokį nors atgrasų juokingą rėksnį, tauškiantį nesąmones (ne konservatorių) - ir taip nutempia žemyn pirmąjį pašnekovą ne argumentais, o pačiu faktu, kad jis pasodintas, kaip lygus su lygiu, su tokiu „diskutuoti". (Ir netgi dažnai nuo tol kviečiamas"padiskutuoti" su tokiu, kad publikos akyse abu susiporuotų kaip vienas kito verti).
O kur dar eterio laiko lygaus paskirstymo (gi neutralumas!) triukas: rezultatas toks, kad padorus/mandagus/adekvatus pašnekovas dalį laiko praranda sutrikęs nuo išgirstų neadekvačių epitetų ir užrėktas, o pertraukinėjantis, nestabdomas rėksnys pagrobia iš pašnekovo dar ir jo likutį, kai tas į rėksnio laiką juk neįsibrauna.
Va taip neutralumo žaidimai ne tik nesutrukdydavo skleistis šališkumui, bet dar ir tiesiogiai pasitarnaudavo aptarnaujant šališkus interesus.
Šia prasme, geriau jau, kad LRT neutralumo net nebežaidžia ir atvirai prisistato, kas ir kieno esą.
