Apie pagarbą pirmajam Lietuvos prezidentui

- Minint 150-ąsias pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimimo metines Istorinė Prezidentūra Kaune rugpjūčio 9-ąją nutarė sukviesti artimiausius Lietuvoje gyvenančius prezidento giminaičius ir išgirsti jų pasakojimus apie Smetonų šeimą. Ką akcentuosite savo pasakojime?

- Kadangi, kiek žinau, man pirmajam iš visų prezidento giminaičių numatyta kalbėti, aš priminsiu pradžią: ir Smetonų giminės protėvius, ir tėviškę. Žinoma, daugiausia kalbėsiu apie Antano Smetonos brolio Igno, mano senelio, šeimą. Gausiausią. Akivaizdu, visko neišpasakosi, tad labai fragmentiškai paminėsiu ir džiaugsmus, ir skausmus, ir praradimus, kurie buvo neišvengiami. Kaip ir visiems Lietuvoje, aišku, Smetonoms viso to teko taip pat nemažai, ypač nuo 1940 metų.

O koks būtų akcentas? Tai - pagarba. Pagarba Prezidentui. Pagarba visai giminei nuo seniausių protėvių. Bent jau norėtųsi, kad ji išliktų.

- Ką apskritai reiškia Smetonos pavardė? Kokį krūvį ji turėjo sovietmečiu? Ką ji reiškia dabar?

- Nenorėčiau kartotis. Manau, visiems viskas labai aišku, kokį krūvį sovietmečiu nešė Smetonos pavardė. Šiandien, kaip jau minėjau, tiesiog norėtųsi, kad būtų išlaikyta pagarba pirmajam Lietuvos prezidentui, nes jis vis dar, kaip dabar įprasta sakyti, „vertinamas nevienareikšmiškai" ar dar kaip kitaip.

Manau, kad tie, kas bent šiek tiek gaudosi Lietuvos istorijoje, niekada taip nepasakytų apie pirmąjį Lietuvos prezidentą. O bandyti kažkaip išbraukti Smetoną iš istorijos, arba kabinti jam etiketes paprasčiausiai yra nedora. Ne tik kad kvaila, bet labai nedora.

- Išties, istorijos faktai nemeluoja - A. Smetonai turime padėkoti, kad jis sukūrė tautinę valstybę. Bet kodėl vis dar veikia sovietų įkalta klišė apie bėgantį per upelį prezidentą, o visa tai ir šiandien kartoja, pavyzdžiui, socialdemokratai, kai svarstomas koks nors su Smetona susijęs klausimas?

- Jūs pati ir pasakėte - įkalta klišė. Ji vis dar laikosi.

- Gal šis sovietinis naratyvas kai kam tik patogus pretekstas, nes, kaip sako istorikas Algimantas Kasparavičius, pirmasis Lietuvos prezidentas pernelyg didelis dabartiniams politikams, juk „Smetona turi ką pasakyti ir parodyti - jis ir jo karta Lietuvą surinko ir susiuvo iš gabalų"?

- Gali būti. Bet sakyčiau, kad ir istorikai, kaip, pavyzdžiui, Bumblauskas, pasako visai atvirkščiai nei Kasparavičius. Visokių yra žmonių, visokių yra mokslininkų ar neva mokslininkų. Ir tie mokslininkai, ar ekspertai, ar komentatoriai, jie juk dažnai taip pat, na, nesakysiu žodžio „tarnauja", bet yra linkę pritarti vienai ar kitai nuomonei, arba net formuoti vieną ar kitą nuomonę. Tas ir vyksta dabar.

Tačiau kartos keičiasi. Manau, kad ateityje nepavyks išlaikyti to, kas buvo parašyta sovietiniuose vadovėliuose. Gal, kol kas sakau žodį GAL, bus kitokie vadovėliai. Kuriuose bus daugiau tiesos, o ne propagandos, ne politinės ar partinės kovos.

- Buvote Tautininkų sąjungos pirmininkas, ilgametis Seimo narys. Kodėl šiandien tautininkai, o kalbant plačiąja prasme - visi nacionalines vertybes puoselėjantys judėjimai niekaip negali susivienyti, kad galų gale perkoptų 5 proc. barjerą Seimo rinkimuose? Dėl to palikote politiką?

- Negalėčiau pasakyti, kad vien dėl to, įtakos turėjo ir amžius, ir šiaip aplinka.

Manau, galbūt beviltiška šiandien kelti tokį klausimą, kodėl nesusivienija. Todėl, kad yra srovės, srovelės ir visa kita. Turiu priminti, kad ir 1920 metais pirmojo Seimo (Steigiamojo) rinkimuose tautininkai negavo nė vienos vietos, nors jų sąraše buvo ir A.Smetona, ir Augustinas Voldemaras, ir Vladas Mironas. Tuo metu buvo kas kita svarbu - duonos kąsnis, žemės hektaras ir t.t. Laimėjo krikdemai, socialistai.

Tad galbūt ir šiandien viskas panašu šiek tiek. Svarbu tai, kas arčiau žmogui, o tie Tautos reikalai, bendri reikalai dažnai pastumiami į šalį. Tos partijos, ar srovės, ar ideologijos, kurios atstovauja tautinei krypčiai, žinoma, labai priklauso nuo laikmečio. Mano laikais, kai teko vadovauti Tautininkų sąjungai (1990-1997 m. - red. past.), gal dar anksti visa tai buvo.

Kodėl šiandien susiskaldę tautines vertybes į pirmą planą keliantys judėjimai? Gal todėl, kad jų daug yra, ir įvairių. Ir labai skirtingom paskatom, skirtingais siekiais vedini ateina žmonės į politiką. Tikiu, kad tautinė idėja, kuri jau pamažu stiprėja, dar labiau sustiprės ir įgaus deramą vietą ir Lietuvoje, ne tik, kaip dabar matome, kai kur Europoje.