Prof. Libertas Klimka: „Čiūto tūto“ lietuvio sielai

- Visi atkreipė dėmesį į Monikos Linkytės eurovizinėje dainoje „Stay", kurią Lietuva siųs į didžiąją Europos sceną, skambančius garsažodžius „čiūto tūto". Jais susižavėję užsieniečiai socialiniuose tinkluose klausia, ką reiškia „čiūto tūto", tačiau retas lietuvis sugeba paaiškinti, kad tai archajiški žodžiai iš mūsų sutartinių, kurios įrašytos į UNESCO paveldo sąrašą. Kodėl dauguma mūsų to nežino?

- Todėl, kad niekas jiems to nepasakė. Nei šeimose mūsų jaunimas nėra apie sutartines girdėjęs, niekas jiems turbūt ir tradicinių lopšinių nedainavo. O mokykloje į programas etninė kultūra, taigi ir mūsų liaudies dainos neįtrauktos. Visai kitaip yra Latvijoje. Ten išsilavinimo standartuose yra paminėta, kad kiekvienas latvių jaunuolis, baigdamas vidurinę mokyklą, turėtų mokėti bent tuziną liaudies dainų.

Aš, baigdamas Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją prieš daug metų, mokėjau turbūt apie 30 liaudies dainų. Kiekvienas vakarėlis baigdavosi tuo, kad mes išsiskirstydami dainuodavome tautines dainas, nes liaudies daina mums buvo šventas dalykas. Tai buvo lietuvybės raiška, nes liaudies dainose atsiveria lietuvio siela.

O grįžtant prie mūsų eurovizinės dainos, galima pasakyti, jog priedainyje skambantis „čiūto tūto" šiai dainai suteikia tam tikrą lietuviškumo atspalvį. Ir nors su tikrosiomis sutartinėmis, tiksliau - jų unikaliu daugiabalsiškumu, ten nėra nieko bendro, išskyrus archajiškus garsažodžius, džiugu, kad yra nors kažkokia pastanga tą lietuvišką gaidą parodyti visai Europai.

Garsažodžiai „čiūto tūto" šiandien mums skamba paslaptingai, lyg kažkokie burtažodžiai, užkalbėjimai. Ir iš tikrųjų lietuviškose sutartinėse yra tos paslapties, nes tai yra labai seni kūriniai, sukurti gal prieš šimtmečius ar net tūkstantmečius, semti iš baltų kultūros klodų. Garsažodis „čiūto", panašu, yra kilęs iš žodžio „čiūtuoti" (sūpuoti), o „tūto" - iš „tūtuoti", tai yra dainuoti. Tad šiuos garsažodžius galima kildinti iš lopšinės, iš tautos labai tolimų gelmių. O unikalios mūsų sutartinės iki šių dienų išliko ne visur - tik salelėse Aukštaitijoje, Lietuvos šiaurės rytų dalyje.

- Šiandien daugelis ne tik nežino sutartinių, kurios būdingos tik lietuvių etninei kultūrai, unikalumo pasaulyje, bet ir nevengia patyčių - socialiniuose tinkluose kilusiose diskusijose apie mūsų eurovizinę dainą ne kartą išsityčiota būtent iš „čiūto tūto". Ar Lietuvoje trūksta tik išmanymo apie sutartines, ar yra kur kas blogiau - nebeliko pagarbos paveldėtoms tautinėms vertybėms?

- Tai rodo apgailėtiną mūsų švietimo sistemos būklę. Mokyklų programose etninės kultūros nėra. Dabar, kai kuriamos naujos mokymo programos, niekas nešneka apie tai, kad, pavyzdžiui, etninė kultūra būtų išsilavinimo standartuose. Manau, kad ir mokytojų neturime, kurie būtų pasirengę dėstyti tuos dalykus.

Ir žiniasklaidoje per menkai mes savo kultūros paveldą pateikiame jaunimui, nesugebame parodyti, koks jis yra įdomus, ir kaip reikalingas lietuvio sielai. Jis artina mus prie mūsų tėviškės gamtos. Artina prie tėviškės meilės, štai kas yra svarbiausia. O mums LRT ir visa oficialioji žiniasklaida teigia, kad Lietuva yra globali, kad visur pasaulyje yra Lietuva.

- Esame programuojami būti europiečiai nebūdami lietuviais?

- Pilietiškam žmogui pasaulio centras yra jo gimtinė, o visa mūsų orientacija buvo ir yra į tai, kad taptume Europos Sąjungos žmonėmis, ne lietuviais. Ar mes norime tapti Europos provincija, pakraštėliu? Iš dalies jau tuo ir tampame. Ypač kai kuriuose ekonomikos dalykuose. Kodėl pas mus maisto produktai brangiausi Europoje? Todėl, kad mes jau esame periferija, pakraštys. Tai neramina.

Netgi dabar iš Seimo narių lūpų girdėjau, kad Kaziuko mugės reikia atsisakyti, nes tai „kaimas", o mes moderniame didmiestyje gyvename. Pamiršus, kad Kaziuko mugė jau nuo 1603 metų yra mūsų tradicija, dėl kurios mielai atvažiuoja svečiai. Jei mes mokėtume dar pasireklamuoti ir infrastruktūrą sukurti, tai būtų Europos įvykis. Nes mūsų amatininkai, tautodailininkai yra išlaikę tą nepakartojamą unikalią tradiciją savo rankomis viską padaryti.

Kalbėti reikėtų apie tai, ar mes norime, kad mūsų valstybė išliktų ateity, nes išlieka tik tautinės valstybės. Ateities Europą palyginčiau su žydinčia pieva, kuri, sukurta natūralios gamtos, džiugina įvairiomis spalvomis, kvapais, žiedų įvairove. Ir jeigu mes užsėsime tą pievą kažkokia vienos rūšies pašarine žole, ką turėsime? Palyginkime natūralią gamtos pievą su visais kvapais, formomis, spalvomis ir mono kultūros lauką, kuris šiaip jau nuskurdina ir suvokimą, ir žmogaus sielą.