Lietuviai turėjo meilės dievaitę, bet apie ją pamiršo

- Vis garsiau įsilinguoja Valentino dienos šurmulys. Kodėl, turėdami savąją meilės šventę ir deivę Mildą, nešvenčiame lietuviškos Meilės dienos, deivės Mildos šventės?

- Tiek Valentino, tiek Mildos diena nėra iš to tradicinio tautos kalendoriaus. Valentino diena atkeliavo iš Vakarų Europos ir minima prisimenant vieną krikščionybės kankinį, kunigą - jis jaunimui duodavo taip vadinamą „šliūbą" nepaisydamas to, kad Romos imperatorius reikalavo, jog pirmiausia reikia kariuomenėje atitarnauti, o tik tada kurti šeimą. Romos kunigas Valentinas vis tiek slapta sutuokdavo to prašančius įsimylėjėlius, todėl valdžia nuteisė jį mirties bausme. Taip kunigas Valentinas tapo šventuoju, įsimylėjėlių globėju.

O deivės Mildos diena iš viso yra „iš lubų paimta".

- Turite omeny, istoriko Teodoro Narbuto (1784-1864) sugalvota, nes baltų meilės deivės Mildos egzistavimo nepatvirtina jokie šaltiniai?

- T.Narbutas, savo raštuose (19 amžiaus pradžia) paminėjęs deivę Mildą, rašė, kad ji Antakalnyje turėjo savo šventyklą, bet jokių kitų šaltinių, kurie tai patvirtintų, nėra. Šis vardas ir mūsų folklore nesutinkamas. Vienintelis toks pavadinimas yra Mildupis - upeliukas Varėnos rajone.

Istorikas dievaitę Mildą sugalvojo turėdamas gerų tikslų - jam norėjosi, kad mūsų mitologija būtų ne ką prastesnė, nei graikų, romėnų. Kadangi apie deivę Mildą rašytinių šaltinių iš viso neturime, tai, prieškariu sudarant kalendorių, Mildos diena tiesiog buvo įrašyta į gegužės 13-ąją.

Bet tai nereiškia, kad lietuviai neturėjo meilės dievaitės. Ją turėjo, bet jos vardo tautos atmintis nebeišsaugojo. Ir aš jo nežinau, bet žinau, kaip ji atrodydavo, arba kokie buvo jos įsikūnijimai. Yra toks jaunimo žaidimas „Kepti gervelę", skirtas jaunųjų suporavimui. Vestuvinėse dainose yra minima povė arba gervelė. Tai ir yra Meilės deivė. Kodėl gervelė? Nes pavasarį ji turi labai įspūdingus tuoktuvių šokius. O vestuvinėse dainose ta gervelė tampa povė, nes, kaip ir jaunoji, pasipuošia.

- Senosios mūsų tautos tradicijos nyksta, o mes niveliuojamės, tolstame nuo savosios tapatybės. Ar dėl to nėra kalta švietimo sistema, kuri neskiria tam dėmesio - etninės kultūros programos iš viso nėra?

- Visada, kas sava, atrodo prasta ir neverta dėmesio. Aišku, kiekviena šventė daug ką paimdavo iš mūsų gamtos, iš žmonių tarpusavio santykių - paimdavo pačius gražiausius dalykus. Papročiai ir yra skirti tam, kad žmonių santykiai būtų gražūs, normalūs. O tas graibymasis svetimų švenčių truputį juokingai atrodo, lygiai taip pat, kaip žvirblis norėtų povo plunksnomis pasidabinti.

Žinoma, adekvačiai atgaminti senųjų švenčių ir jų eigos mes neturime galimybių, nes nebėra tos socialinės terpės, tai yra, kaimo bendruomenės. Tad mūsų visų - ir etnologų, ir kultūros darbuotojų - uždavinys turėtų būti pritaikyti senąsias šventes mūsų laikmečiui. Tačiau užuot tai padarius, kopijuojame tai, ką pamatome užsienyje.

O ir jūsų paminėta Etninės kultūros programa yra, bet ji guli Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos stalčiuose jau turbūt 15 metų. Dabar net etnologijos specialistų niekas neberuošia. Nežinau, ką muziejai veiks, kai jiems reikės pristatyti eksponatus - jaunoji karta jau nieko nebežino. Liūdnoka situacija, nes mes nebežinome tautos šaknų.

Tautiškumo jausmas yra pasąmonėj. Ir jokia ES nenaikina jo, mes patys sugalvojame sau varžtus. Dėl įvairių priežasčių, bet pagrindinė - mažos tautos nepilnavertiškumo kompleksas.