Prof. Libertas Klimka: Mylėkime savo gimtą žemę

- Liepos 16 dieną minima Škaplierinė, ji dirbusiems žemę mūsų protėviams buvo svarbi, papasakokite daugiau?

- Tai Švč. Mergelės Marijos Adoracijos diena. Tądien kaimo žmonės nedirbdavo jokių darbų, sakydavo, kas to draudimo nepaisys, dirbs sunkius darbus (o jų ūkyje visada yra pilna), tam vėtra stogus nuplėšys. Kaip bažnytinė ši šventė minima jau nuo XIII a. vidurio, pirmą kartą buvo švenčiama Karmelio kalno vienuolyne Palestinoje. Karmelitų vienuoliai šią šventę paskui visame pasaulyje išplatino.

Pasak liaudiškojo religingumo, Švč. Mergelė Marija tądien vaduojanti sielas iš Skaistyklos. O kas yra škaplieriai? Tai du maži išsiuvinėti audinio gabalėliai. Maldingų žmonių jie nešiojami ant kaklo kaip paskata melstis ir atgailauti. Kitados tai buvo Karmelitų ordino vienuolių aprangos dalis.

Kaime liepos 16-oji siejama su rugiapjūtės pradžia, ir paprastai po šios šventės jau šeimininkas eidavo į savo rugių lauką, kepure braukdavo per varpas ir žiūrėdavo, ar pribyrės į kepurę grūdų. Jeigu pribyra, vadinasi, laikas juos kirsti. Būdavo sakoma, per Jonines rugiai rasoja (žydi), paskui 9 dienas po Joninių auga, 9 dienas bręsta ir tada imk dalgį ir sulauksi šviežios duonos.

Senovėje rugius pjautuvais pjaudavo moterys. Nes dalgis sulaužo šiaudą ir tada šiaudai netinkami stogams dengti. Kai moterys išeidavo į lauką rugių pjauti, būtinai atsinešdavo duonos, net posakis būdavo toks, kad „duona su duona turi susitikti". Dažniausiai duonos riekelę užkasdavo lauko kampe kaip auką žemei.

- Protėviai jausdavo dėkingumą gamtai, o kaip dabar?

- Dabar darbus atlieka kombainai, traktoriai, nebėra kaip išreikšti dėkingumo. Ryšys su žeme kadais buvo betarpiškas. Kolūkių laikais žemės niekas nebemylėjo. Ji buvo pramirkusi mazutu, suteršta, sumindžiota traktorių vikšrais. Visai pakito santykis su žeme ir darbu. Mitologija, simbolika, deja, išnyko, skaudžiausia, kad požiūris į darbą - taip pat.

- Ar yra kas nors prašęs jūsų patarimo, įžvalgų dėl žemės darbų?

- Yra tekę bendrauti su keletu ūkininkų, kuriems įdomi mūsų praeitis, apeigos, taigi jie tas apeigas mielai pakartoja, ypač jei turi vaikų, anūkų. Tiesiog pratina juos mylėti savo žemę.

O grįžtant prie Škaplierinės, yra tokia legenda, susijusi su Vilniumi.

- Būtinai papasakokite mūsų skaitytojams.

- Kadais Vilniuje buvo pastatyta patranka, greičiausiai rusų laikais. Legenda pasakoja, kad Vilniuje buvo pastatyta patranka, ją naktimis saugodavo kareivis. Kartą tas kareivis žiūri - prie jo pribėga toks išpuoselėtas šuniukas, o paskui tą šuniuką prieina ir ponia.

Ta ponia kareivio klausia: „Ar galėtum man nupirkti škaplierius?" Nes Antakalnyje Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje būdavo labai garsūs Škaplierinės atlaidai, tai antrieji po Petrinių. Tas kareiviukas atsako neturįs pinigų. Tada ponia atnešė jam rietimą labai gražaus audinio (tai užuomina į audinių muges, kurios vykdavo prie bažnyčios Antakalny). Kareivis paėmė audinį ir nunešė į turgų, gavo pinigų, tuos pinigus pragėrė ir vėl stovi naktį toje sargyboje.

Ateina ponia savo škaplierių atsiimti, klausia: ar nupirkai? Kareivis atsako, kad ne. Tai ponia atsakė: „Jei būtum man nupirkęs, būčiau išėjusi iš po žemių ir savo turtus atgavusi, jų būtų užtekę ir man, ir tau, o dabar aš vėl turiu grįžti 100-ui metų į požemį ir laukti, kol kas nors man vėl nupirks škaplierius". Tai užuomina į tai, kad tas kareivis buvo svetimšalis, greičiausiai rusų kariuomenės, nežinantis nei mūsų papročių ir viską matuojantis degtine. Taigi legenda su didaktika. Ši legenda užrašyta iš žmonių lūpų...